Naujausios
Lietuvoje nė dienos neįmanoma išgyventi be skandalų. Jei nieko skandalingo neįvyksta, skandalas sukuriamas. Neseniai taip nutiko su Finansų viceministru Valentinu Gavrilovu.
Jaunas, kultūringas, kompetencijos nestokojantis žmogus, puikiai kalbantis lietuviškai, turintis aukštąjį ekonomisto ir teisininko išsilavinimą, atsistatydino iš pareigų. Mat, besikapstantys po jo praeitį atrado, jog gegužės devintąją padėjo gėlių ant per Antrąjį pasaulinį karą žuvusiųjų karių kapo Antakalnio kapinėse. Ten atgulęs ir jo giminaitis seržantas Gavrilovas.
Ir dar, o siaube, turėjo paskyrą rusiškame socialiniame tinkle ir klausėsi Rusiją palaikančio rusų dainininko Olego Gazmanovo dainų! Vadinasi, neatsparus Rusijos minkštajai galiai.
Kažkas panašaus į sovietinius laikus. Jeigu koks partinis funkcionierius būtų nutvertas besiklausantis „Amerikos balso“, tikriausiai, irgi būtų atleistas iš pareigų ir apskelbtas sovietų priešu.
Neturiu tikslo apginti buvusio viceministro. Ginu kompetenciją. Nes formuojant naująjį ministrų kabinetą daugelis dalykų glumino ir stebino. Pavyzdžiui, į ministrus netinka mokslininkas, nes neturi vadybinių gebėjimų. Taigi, pastatyk šalia gerą vadybininką. Juk tų vadybininkų dabar nors vežimu vežk. O kompetencijos ir proto – ne tiek ir daug.
Bet tokiose situacijose kyla noras pasvarstyti ir apie tai, kiek adekvatus kvalifikuotų specialistų, nepaklūstančių ką tik valdančiąja buvusios opozicijos minkštajai galiai, užsipuolimas. Tarsi viceministras būtų užmušęs žmogų, kariavęs rusų pusėje prieš Ukrainą ar padaręs dar ką nors blogesnio...
Kas svarbiau? Ar ministerijoje dirbančio specialisto kompetencija ar jo gyvenimo būdas, tėvų įskiepytas įprotis pagerbti žuvusius Antrajame pasauliniame kare.
Kaip ten besvarstytume, ne anglų, ne amerikiečių ar kitų sąjungininkų palaikai guli Lietuvos žemėje, o rusų kareivių.
Ši tauta įvairių šaltinių skaičiavimais, per Antrąjį pasaulinį karą galėjo prarasti 26, o gal ir visus 40 milijonų gyvybių.
Vadinasi, jie iš mūsų žemės išvijo fašistus. Ar jie, paaukoję savo jaunus gyvenimus, tikrai neverti nė gėlės žiedo? Ar turime teisę juos niekinti? Negerbti milijonų prarastų gyvenimų aukos? Nematyti vokiečių fašistų užpultų tautų tragedijos? Ar ją tiesiog nurašyti, ištrinti, nes dabar patys rusai užpuolė Ukrainą?
Bet juk tuomet gyveno kita karta, kuri gynėsi taip kaip dabar ginasi ukrainiečiai. Ar tie jauni į frontą išgrūsti kareivėliai galėjo žinoti, kas bus toliau? Kad Stalinas trems į Sibirą? Kad nacionalizuos žmonių turtą? Kad išvaduotas tautas įkorporuos į Sovietų sąjungą? Kad šiandien, praėjus 80 metų nuo karo pabaigos, Rusija puls Ukrainą?
Ar pamąstome, kas būtų, jeigu Lietuvą būtų užgrobę vokiečiai, siekę išplėsti savo gyvybinę erdvę? Užtenka prisiminti tėvų ir senelių pasakojimus apie vokiečių okupacijos metus 1941–1944- aisiais.
Be skrupulų iš tvarto išvesdavo paskutinę karvę, gelbėjusią penkis ar šešis vaikus nuo bado. Šeimininkų akivaizdoje paskersdavo ir čia pat kieme kepdavo mėsą.
Moterys buvo priverstos ant pilvo nešioti pagalves ir vaidinti nėščias, kad vokiečių kareiviai jų neišprievartautų.
Miestuose vokiečiai steigė savo restoranus ir krautuves su vokiškais pavadinimais. Ten patekti galėjo tik vokiečiai. Lietuviams įeiti buvo draudžiama. Vadinasi, jie jau savinosi Lietuvos žemę ir plėtė savo gyvybinę erdvę.
Ruso okupuoti neišlaikėme savarankiškos valstybės, bet išlaikėme savo teritoriją ir tautą. Išlikome su savo kultūra ir kalba, švietimo sistema, nors per pusšimtį metų prisitraukėme nemažai rusiško sovietinio tvaiko, kurį iki šiol tebegariname. Vokiečių okupacijoje nebūtų likę nė tautos. Kaip nebeliko prūsų.
Todėl keista, kad būdami tokie atsparūs, išsilavinę ir išmintingi, nesugebame objektyviai ir lanksčiai vertinti istorijos.
Papūtė vėjas – ir linkstame lyg smilgos į vieną pusę. Rusija bloga, nes užpuolė Ukrainą. Bloga, nes buvo okupavusi Lietuvą. Ir žmogus, padėjęs gėlę ant kritusio rusų kareivio kapo ar pasiklausęs rusiškos dainos – jau savaime blogas, nelojalus, nenusipelnęs užimti kokias nors aukštesnes pareigas.
Juk tas pats Valentinas Gavrilovas 2014–2016 metais dirbo Sveikatos apsaugos ministro pavaduotoju, turėjo priėjimą prie slaptos informacijos ir nesugriovė Lietuvos. Juolab, kad situacija anuomet buvo labai panaši – Ukrainoje taip pat vyko karas. Išeitų, jog buvo Rusijos minkštajai galiai atsparus ir Lietuvai – lojalus.
Galbūt kitaip mąstantys ar savo protu visai nemąstantys tik štampus gaudantys tautiečiai ir mane kaip ne vieną pavėjui minčių nelaidantį žmogų apšauks kremline. Juolab, kad kartais FB pasižiūriu vieną kitą rusų humoristų pasirodymą. Nereikia nė rusiškų socialinių tinklų. Jų į lietuviškus tinklus įkeliama kiekvieną dieną. Ir jie užgriebia pačią gyvenimo gelmę, socialines realijas, artimas daugumai žmonių, yra įdomesni ir juokingesni už tuščiavidures vakarietiškas komedijas.
Vadinkit kaip norit. To nebijau, nes jau nebegresia nei politika, nei aukštesnės pareigos. Bet atsitokėkime žmonės!
Kovokime su tais tikraisiais okupantų likučiais, kurie visą amžių gyvena Lietuvoje ir nesimoko lietuvių kalbos. Sako, kad jų kalba gražesnė, vadinasi lietuviškai ir nereikia mokytis. Su tais, kurie naudojasi mūsų sukurtu gėriu, bet rodo Lietuvai špygą. Su tais, kurie patyliukais svajoja, jog kada nors Lietuva vėl priklausys jiems.
Ar tie naujai užplūdę Lietuvą rusakalbiai tikrai mums lojalūs? Ar dėkingi Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi rusų ir baltarusių opozicionieriai, kurie reiškia vis daugiau pretenzijų? Ar tie baltarusiai, Baltarusijos prezidento rinkimų dieną Vilniaus aikštėje trypę savo šalies vėliavą kelia pasitikėjimą? O gal ten buvo net ne baltarusiai? Antraip ar drįstų save patriotu laikantis žmogus trypti savo šalies, nors ir ne to prezidento valdomos, vėliavą?
Keisčiausia, kad daugiausia rusakalbių į Lietuvą įsileido praėjusios kadencijos valdantieji, kurie dedasi aršiausiais Rusijos priešais ir didžiausiais Ukrainos draugais. Kyla klausimas, ar tikrai jie yra tokie, kokiais dedasi. Ar tokį naratyvą diktuoja tik šių dienų politinės mados klyksmas? Juk kartais sovietiškai mąstančią galvą puikiai maskuoja vakarietiška skrybėlė.
Taip saugiau. O saugumui sutvirtinti visus, kurie bando bent kiek objektyvizuoti faktus, būtinai reikia apšaukti priešais.
Sunku suprasti, kodėl spręsdami su savo šalies likimu susijusias situacijas mes pritrūkstame išminties, objektyvaus faktų pasvėrimo. Kodėl puolame iš vieno kraštutinumo į kitą. Gyvenimas – gerokai sudėtingesnis ir margesnis, reikalaujantis įsigilinti į kiekvieną situaciją.
O mes praeities šmėklas vaikome pačiu primityviausiu būdu – kaminkrėčio šluota, juodu paverčiančia viską, kartais net ir balčiausią gėrį.