Naujausios
Premjero ataskaita dar bus svarstoma Seimo komitetuose, tačiau neabejojama, jog šis Seimas ataskaitai pritars. Tuo metu Seimo opozicija jau vadina šią ataskaitą „propagandos žanru“, „pasaka“. Nejaugi taip blogai? Negi Vyriausybė tik giriasi ir nenuveikė dėl piliečių nieko gero? Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, politologu Algiu KRUPAVIČIUMI.
- Premjeras pasidžiaugė, kad pernai didėjo medikų, pedagogų, mokslininkų vidutiniai atlyginimai. Bet to pasiekta tik tada, kai mokslininkai pradėjo rengti piketus, mokytojai grasinti streikais, o medikai, sukūrę Medikų sąjūdį, ėmė rengti viešus protestus? Didesnių atlyginimų išsireikalauta „per jėgą“?
- Tikrai taip. Premjero metinė ataskaita pernelyg optimistiška ir per mažai savikritiška. Apskritai ataskaita aprėpė pagrindinius tris lygmenis. Pirmasis – kaip Vyriausybė siekė stiprinti valstybę. Antrasis – kaip siekė didinti Lietuvos žmonių gerovę. Trečiasis lygmuo – kaip stiprino Lietuvos piliečių pasitikėjimą valdžia. Per makroekonomikos rezultatų prizmę viskas atrodo neblogai. BVP augo, infliacija nebuvo aukšta, ekonomikos sektorius augo, nors ir netolygiai.
- Didėjo atlyginimai medikams, švietimo darbuotojams. Tiesa, politiniai oponentai pastebi, kad premjeras savo ataskaitoje mini, kiek atlyginimai didėjo vidutiniškai. Vidurkiai dar nieko nereiškia. Gal viename regione padidėjo, o kitame – ne?
- Švietimo, sveikatos apsaugos sektoriuose atlyginimai didėjo, bet ar tikrai patenkino lūkesčius? Nelygybė, socialinė atskirtis nesumažėjo. Pajamos 20 proc. žmonių, gaunančių mažiausiai, ir 20 proc. žmonių, gaunančių daugiausiai, 2012 metais skyrėsi 5,3 karto, o dabar 7 kartus. Vyresnių nei 65 metų pensininkų skurdas jau siekia 48 proc. Tai beveik pusė visų pensininkų.
- Socialinė nelygybė taip pat matuojama italų statistiko Korado Džini (Corrado Gini ) 1921 m. sugalvota metodika, vadinamasais Gini indeksas. Jei indeksas – 0, vadinasi, visi valstybės piliečiai uždirba vienodai. Jei Gini indeksas – 100, vadinasi, jog visų valstybės piliečių uždirbtus pinigus pasiima vienas asmuo. Europos Sąjungos Gini indekso vidurkis 31. Kuo Gini indeksas didesnis, tuo didesnė toje šalyje socialinė nelygybė. O kaip atrodo Lietuva?
- Lietuva pagal Gini indeksą 2012 m. surinko 33 punktus, o vėliau reali situacija tik blogėjo. Jei mėgstame save lyginti su artimiausiais kaimynais, tai, palyginti su Estija, atrodome daug blogiau. Estijoje, palyginti su 2012 m., Gini indeksas 2 proc. sumažėjęs, o mūsų per tą patį laikotarpį išaugo daugiau nei 3 proc. Dabar mūsų Gini indeksas – 37,9.
- Sprendžiant iš Gini indekso, pas mus vos ne pati didžiausia socialinė nelygybė ES. Prasčiau atrodo tik Serbija. Nors, atrodo, ir dirbome, ir stengėmės...
- Dirbančiųjų skurdas keitėsi nežymiai, bet į blogąją pusę. 2012 metais skurdo 7,6 proc. Lietuvos dirbančiųjų, o dabar – 8,1 proc. Procesas vyksta neigiama kryptimi. Taip, valstybė buvo stiprinama – makroekonomikos rodiklių didėjimo, saugumo prasme Lietuva, lyginant su ankstesniais rodikliais, atrodė tikrai neblogai ir Europos Sąjungos kontekste. Bet nebuvo pasiekta progreso mažinant gyventojų socialinę atskirtį. Trečias labai svarbus rodiklis yra piliečių pasitikėjimas. Analizuojant visuomenės nuomonės apklausų duomenis, matome, kad 2016 m. vasarį Vyriausybe pasitikėjo 25 proc. piliečių, o 2020 m. vasarį, tai yra dar prieškarantininį mėnesį, pasitikėjo 22 proc. – t.y. trimis procentais mažiau nei prieš 4 metus. Pasitikėjimas Seimu abiem atvejais siekė apie 10 proc. Esminių pokyčių dėl piliečių pasitikėjimo nėra. Jokio proveržio nematau. Arba stagnacija pasitikėjime, arba neigiamas požiūris. Apibendrinant galima teigti, jog 2019 metai Lietuvai, kaip valstybei, buvo geri, bet socialinės atskirties ir piliečių pasitikėjimo valdžia rodikliai nė kiek negerėjo. Pokyčių ir proveržių akivaizdžiai trūksta. Nors buvo dedamos pastangos, bet jos nedavė norimų rezultatų. Dauguma žmonių pagerėjimo nepajuto.