Naujausios
Sujauktas pasaulis. O gal susijaukęs? Susipainiojęs, kaip tie didžiavyriais patys įsivardijantys politikai, iš naujo besidalijantys pasaulį. Galvojantys, kad pakanka vienos rankos pirštų suskaičiuoti valstybes, kurios lemia ir lems Pasaulio ateitį, mūsų likimą, mūsų vietą geopolitikos žemėlapyje.
Ar tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, Europoje, kaip tai vertina pasaulio didieji, ką girdime iš Ovaliojo kabineto erdvių Vašingtone, nėra sudėliotas ir už uždarų durų toliau režisuojamas spektaklis su politinių užgavėnių elementais?
Ar politinio žaidimo banginiams ir galingųjų šalių grupės „elitui“ (be)reikės mūsų, Lietuvos piliečių, nuomonės, mūsų vertybių, mūsų tradicijų, mūsų stuburo, mūsų kalbos, mūsų išlikimo garantų?
Galų gale, ar tai, kaip dabar pakrypo pasaulio reikalai, neprimena ribentropų-molotovų paktų, jaltų, miunchenų konferencijų ir jų pasekmių, ypač skaudžių mažoms valstybėms, kai vienu mostu kelių politikų parašais nuo Lietuvos buvo atrėžtos (atimtos) Punsko, Seinų lietuvių žemės, Gudijos lietuviški kaimai, sudraskyta, ištrinta Karaliaučiaus istorinė sąmonė?
Ir kaip ta proga neprisiminsi genialiojo Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio frazės, kad „politikoje nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – yra tik amžini interesai“. Didžioji ponia Politika pasišaipo iš naivuolių, politikoje negal būti naivus, romantiškas, įsižeidžiantis ir žeidžiantis kitus. Ir kaip širdis nenori susitaikyti, kad ji gerbia tik stiprųjį, kurio rankose branduolinių užtaisų mygtukas, dronų spiečius, ji pripažįsta tik švarcnegerišką ar stalonišką fizinį kultą.
Šiandien Europos lyderius bando sutelkti Emanuelis Macronas, bet puikiai prisimename nesenus laikus, kai kitas, buvęs Prancūzijos prezidentas Jacques`as Chiracas, XX–XXI a. sankirtoje mūsų jaunos, bręstančios atsikūrusios valstybės piliečius, vadovus, pasirengusius žengti į Europos Sąjungą ir NATO, šokiravo savo fraze, skirta Baltijos šalims: „Baltijos šalys praleido progą patylėti“.
Tada vyko diskusijos, ar reikia remti G. W. Busho intervenciją į Iraką. Tada įvyko viena aštresnių po Antrojo pasaulinio karo Europos valstybių ir JAV pozicijų sankirta. Mes siekėme narystės mūsų sąjungininkų organizacijose, sąjungose, struktūrose, mums reikėjo JAV paramos, tad, kaip ir kitos Baltijos šalys, kaimynė Lenkija, privalėjome remti JAV poziciją. Prancūzija, viena sunkiasvorių Europos valstybių, ir jos prezidentas J. Chiracas tada išdrįso kritikuoti JAV veiksmus ir sakė, kad G. W. Bushas elgiasi avantiūriškai.
Tada mūsų Lietuvėlei, broliams latviams, estams buvo pasakyta, kad praleidome progą patylėti. Dievuliau, kokie buvome naivūs. Įsižeidėme. Šiomis lemtingomis mažoms ir didesnėms valstybėms dienomis girdime jau ne tik kvietimus atsiprašyti, padėkoti, patylėti, taikos, ramybės vardan parduoti savo valstybę ne už sriubos lėkštę, o už nacionalinį Ukrainos turtą – retąsias mineraines žaliavas.
Ką Lietuva galėtų parduoti, įkeisti, užstatyti? Mūsų simbolį – gintarą? Tik niekas nežinome, kokia jo vertė, kiek jo turime, ar iš viso jis vertinamas, reikalingas pasaulio politikos turčiams? Juk jo neįmontuosi į dronus, tankus, mikroschemas, o ir gintaro karolius labiau mėgsta romantiškos Baltijos šalių moterys.
Tada mums buvo patarta patylėti, dabar mes net nebekviečiami į svarbesnius tarptautinius forumus, kur sprendžiamas gal Europos, pasaulio likimas, kur bandomi kloti Europos saugumo garantai, numatomos veiksmų kryptys.
Ką tik iš JAV prezidento ir jo viceprezidento lūpų išgirdome kvietimą, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis viešai padėkotų už paramą, nors jo kalbų stebėtojai suskaičiavo, kad jis tai padarė 33 ar 36 kartus. Ir kaip čia nepri(si)minsi Justino Marcinkevičiaus žodžių apie nuolankumą: „ Aš kaltinu visus visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo“. Tiesa, krikščioniškoje visuomenėje nuolankumas iškeliamas kaip didelė žmogaus dorybė, dvasinė vertybė. J. Matulaitis sakė: „Tenai mums geriau klosis, kur nueisime nusižeminimo keliu.“
Ukraina ir jos Prezidentas nenusilenkė ir nežada to daryti, ji niekada nesusitaikys, kad auka būtų vadinama žudiku, kad agresorius būtų vadinamas vaduotoju. Ir visos kalbos apie nacionalinius interesus, vertybinę politiką bus tik retoriniai šūksniai, jei nebus tarptautinio save demokratinėmis ir laisvomis laikančiomis valstybėmis solidarumo, žmogiško nuoširdumo, supratimo, nes požiūris į politiką kaip į verslą nuves tik į susiskaldymą, susipriešinimą – ten, kur pasaulis jau buvęs.
Užgavėnės – žiemos išlydėjimas, jos varymas iš kiemų ir galvų. Susikaupusį blogį varome ne tik aukštaičiai ir žemaičiai, tai nuo seno daro ir daugelis Europos šalių, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada. Ir ten kovo mėnesį varoma ne tik kalendorinė žiema, bet ir susikaupęs pyktis, nesantaika, karai.
Po Užgavėnių ateina Pelenų diena ir prasideda gavėnios pasninkas. Svajoju, kad ir politinių užgavėnių pasninkas bus viltingas, taikus, juk gyvenimas toks trapus ir trumpas, toks pažeidžiamas.
Nelengvas, neramus laikas visiems. Kaip ir šių metų Užgavėnės, į kurių kaukių paradus vis daugiau įsitraukia politinių užgavėnių personažai.
Ankstyvas pavasaris šiais metais. Kur jis skuba, gal jaučia daugiau negu mes, to pavasario gimsmo pasyvūs dalyviai? Bet būkime optimistai, juk esame užsigrūdinę, istorijos verpetuose nemažai pasisukioję, išmokę istorijos pamokų, priešingai tiems, kurie gyvena už vandenynų, nežino ar nebeprisimena, kas yra karas, agresija, okupacija. Ir norisi per Užgavėnes daug šviesiau galvoti, pri(si)minti ne buvusius paktus, karus, pykčius, muitus, tauriuosius metalus, paklaikusius politikus, o tiesiog skaityti poeto Donaldo Kajoko eiles apie „Žalią kovo ledą“:
Tarp žolių pernykščių – apipuvęs lapas,
purvas, perlo šukė,- bet gal nebe ta?
Ieškai, kas pradingo, atminty kas slepias,
ką minkštai sugėrė miego tuštuma.
Ir staiga pro šaką – žalias kovo ledas…
Tarsi nujautimas, kad kažką tenai,
kur buvai nebuvęs, tu žinai nematęs –
tik seniai užmiršęs viską mintinai.