Naujausios
Ko gero, pats skeptiškiausias čia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis, kuris pataria neskubėti, nes argumentas, kai Komisija pritarė, kad Gruzija būtų pervadinta Sakartvelu, visai kitas. Tada į Lietuvos institucijas kreipėsi oficialioji Gruzijos valdžia, o ne opozicijos atstovai. Pirmininko nuomone, skuba galėtų pridaryti daugiau žalos. Taigi pirmininkas, kaip rodo VLKK svetainė, šio klausimo nėra įtraukęs į komisijos darbų artimiausią darbotvarkę. Beje, A. Antanaitis tiesiogiai priminė, kad ir dabar yra minimi ir teiktini vartoti du mūsų kaimynų valstybės pavadinimai. Visuose oficialiuose šaltiniuose greta Baltarusijos (blrs. Беларусь) minima ir Gudija, o oficialus pavadinimas Baltarusijos Respublika (blrs. Рэспубліка Беларусь) – žemyninė valstybė Rytų Europoje.
Beje, A. Antanaitis kažkodėl nepriminė, kad VLKK dar 2010 m. svarstė ir oficialius Baltarusijos ir Gruzijos užsienio reikalų ministerijų raštus, kuriais kreiptasi dėl šių šalių lietuviškų pavadinimų galimo tikslinimo pagal blrs. Беларусь (dar angl. Belarus) ir kai kuriose kalbose turimą pavadinimą Georgia. Kaip teigiama VLKK svetainėje, tada buvo „atsakyta, kad daugelis valstybių pavadinimų lietuvių kalboje turi nusistovėjusias tradicines formas, kaip ir šiais atvejais: pavadinimo pirmąjį sandą iš brus. Бела- lietuvių kalboje priimta versti liet. Balta-.“ Tuometinė Komisija reziumavo, kad „nesama jokio kalbinio pagrindo keisti minėtų šalių lietuviškų pavadinimų.“ VLKK tada per svarstymą rėmėsi Vardyno pakomisės, taip pat Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto nuomone (rekomendacija).
Prie Gudijos grįšime vėliau, o dabar apie žiniasklaidoje aprašyto laiško turinį, arba tai, ką suteiktų vienos raidės atsisakymas (Baltarusi(j)a)? Komentuojama, kad S. Cichanouskaja Lietuvos užsienio reikalų ministerijai adresuotame laiške išsakė netradicinį prašymą – jos šalį vadinti nebe „Baltarusija“, o „Baltarusia“. Pastarasis pavadinimas, kilęs nuo vietovardžio „Baltoji Rusia“, istoriškai esą teisingesnis, nes „Baltarusija“ skamba panašiai kaip nedraugiška kaimynė Rusija.
Tokiai pozicijai pritaria ir Vilniaus universiteto rektorius istorikas Rimvydas Petrauskas: „Ta šalis buvo vadinama Baltarusia, gyventojai buvo vadinami rusėnais. Kažkuria prasme pavadinimo keitimas būtų istorinės baltarusių tapatybės paliudijimas, o kartu atitiktų dabartinį baltarusių savivardį“. Taigi R. Petrauskas lyg ir patvirtina, kad S. Cichanouskajos prašymas pagrįstas, nes ji laiške ministerijai nurodo, kad pakeisdama jos šalies pavadinimą į Baltarusią Lietuva „palaikytų baltarusių tautos kalbinę ir kultūrinę tapatybę“. Vietovardis Baltarusija savo sąskambiu siejasi su Rusija, su kuria už demokratiją kovojanti tauta nenori būti tapatinama.
Kodėl užmirštama Juodoji Rusia?
Kodėl minima tik Baltoji Rusia (Baltarusia)? Juk iš istorijos kurso prisimename ir buitiniuose pokalbiuose dažnokai pavirkaujame, kad nepasisekė Lietuvai, kad ji yra „ant kryžkelės“ tarp Vakarų ir Rytų, kad istorijos vėjai mums lėmė būti tuo buferiu, kuris sugeria tuos didžiųjų valstybių smūgius. Panašiai yra ir su mūsų kaimyne Baltarusija ar Gudija (su kuria mus dabar sieja 678, 82 kilometrų siena), kuri nuo amžių pasmerkta gyventi toje valstybių (ribojasi su Latvija, Lenkija, Lietuva, Rusija, Ukraina), kalbų (gudų, lenkų, rusų), religijų (stačiatikiai, katalikai) mėsmalėje. Prisiminkime, kad kaimynai nuo pat viduramžių priklausė tai pačiai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, paskui – Abiejų Tautų Respublikai. Teigiama, kad iki pat Liublino unijos 1569 m. rusėnų kalba (lot. rutheni) buvo pagrindinė administracinė LDK kalba. Neužmirškime ir to, kad ji įėjo ir į Kijevo Rusią, kuri buvo suvienijusi visą Rusią ir kurios skilimas prasidėjo XI a. viduryje. Tada susiformavo ir istoriniuose šaltiniuose minimi 9 atskiri politiniai dariniai – Rusios kunigaikštystės, atskilusios nuo Kijevo Rusios: Kijevo, Haličo, Perejeslavo, Voluinės, Polocko, Smolensko, Černigovo, Rostovo-Suzdalės, Naugardo.
Pietinė Rusios dalis iki XVIII a. priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir savo ruožtu po 1569 m. buvo administraciškai padalinta tarp LDK ir Lenkijos. Tai lėmė atskirų baltarusių ir ukrainiečių tapatybių susiformavimą. Rusėnai – rytų slavų etnosas, davęs pradžią dabartinėms baltarusių (gudų) ir iš dalies rusų bei ukrainiečių etninėms tautoms.
Kita vertus, kodėl Baltoji Rusia, o ne Juodoji Rusia? Juk minimas ir kitas istorinis darinys – Juodoji Rusia. Tai akcentuoja istorikas Algimantas Kasperavičius, kuris sako, kad Baltoji Rusia apima net mažesnę dalį Baltarusijos, o „didžiąją dalį šiuolaikinės Baltarusijos apima Juodoji Rusia – Naugardukas, Gardinas. Tai ką mes tokiu būdu, keisdami Baltarusijos pavadinimą, norėsime pasakyti?“ Beje, istoriografijoje vartojamas Juodosios Rusios terminas, kuris apima ne tik minėtas vietoves, bet ir Slanimą, Brestą. Juodoji Rusia buvo anksčiausiai prie Lietuvos prijungta teritorija: jau 1239 m. Gardino soste valdė Mindaugo sūnus Vaišelga. Vėliau šias žemes vėl susigrąžino Mindaugas, o po jo mirties kiti Lietuvos valdovai, kurie iki XIII a. pabaigos pamažu prisijungė visas vietos kunigaikštystes. Po ATR padalijimų Juodoji Rusia pateko į Rusijos imperiją, kur buvo padalinta tarp Gardino ir Minsko gubernijų. Po Pirmojo pasaulinio karo liko padalinta tarp Lenkijos ir Baltarusijos SSR.
Kaip teigia istorikas prof. Rimvydas Petrauskas, „Baltosios Rusios“ (Alba Russia) terminas atsirado Viduramžių Vakarų Europos raštijoje, ilgą laiką jis buvo tik geografinis (šalia Juodosios ar Raudonosios Rusios), o jo turinys keitėsi: „Pirmą kartą terminą „baltarusis“ (graikiška forma, Leucorussus) kaip savivardį panaudojo LDK raštijos veikėjas Saliamonas Risinskis, 1585 m. įsirašydamas į Altdorfo universitetą. Tačiau ilgą laiką tokia tapatybės išraiška liko išimtinė. Tik nuo XVII a. pabaigos pradėjo daugėti Baltarusios termino vartojimo atvejų politinėje ir administracinėje raštijoje, pavyzdžiui, „baltarusiški teismai“, „baltarusių regimentorius“, Edukacinės komisijos „baltarusiškas departamentas‘“. Viduramžių pabaigoje Baltąja Rusia vadintas kraštas į šiaurę nuo dabartinės Gudijos, prie Naugardo. LDK laikais Baltoji Rusia buvo šiaurinėje ir rytinėje valstybės dalyje – Vitebsko ir Dniepro pakrančių teritorijose.
Nėra abejonės, kad dabartinis Baltarusijos pavadinimas siejamas su istorine priklausomybe Rusijai – tai ir XIX a. Rusijos imperijos laikų priminimas, tai jau sovietmečiu išsakytas tradiciškai tas pats imperinis noras parodyti, kad tarp 15 sovietinių respublikų Baltarusija – vos ne artimiausias, ištikimiausias bičiulis, susietas net bendru pavadinimo dėmeniu.
Kodėl ne Gudija ir ne gudų kalba?
Opozicijos lyderė S. Cichanouskaja, regis, savo laiške (ar rašte) visai nemini kito Baltarusijos pavadinimo varianto – GUDIJA, kurį VLKK pirmininkas A. Antanaitis įvardija kaip tradicinį, senąjį pavadinimą. Tiksliau sakant, pirmininkas remiasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 48 „Dėl valstybių pavadinimų“, kuriame buvo patvirtintas tradicinis (arba trumpasis) pavadinimas – „Gùdija, Baltarùsija, oficialusis valstybės pavadinimas – Baltarùsijos Respùblika“. Kodėl Gudija? Kodėl šis pavadinimas labiau minimas ne istorikų, o kalbininkų darbuose?
Profesorius Z. Zinkevičius savo daugybėje darbų kitaip ir nevadina kaimynų. Gudijos, gudų terminus (dažniausiai rašoma – „gudų kalba, arba baltarusių k.“) savo darbuose mini dar E. Frenkelis, K. Būga, A. Salys, P. Skardžius, mūsų laikų kalbininkai V. Čekmonas, V. Urbutis, A. – Sabaliauskas, J. Laučiūtė. Visi jie sutinka, kad gudų kalba susiformavo XIV–XV a. iš rusėnų (rutėnų) kalbos, kad tai yra rytų slavų kalbos šaka, iš kurios vėliau susiformavo gudų ir ukrainų kalbos. Tos kalbos pėdsakai atsispindi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kanceliarinėje kalboje.
Ribojasi tautos, valstybės, keliauja ir žodžiai. Taip, K. Būgos, P. Skardžiaus nuomone, į lietuvių kalbą iš gudų kalbos atėję slavizmai: „čerpė, muilas, turgus“. Vis dėlto pastaruosius skolinius tiksliau būtų vadinti „[...] senosios rytų slavų kalbos skoliniais, nes gudų kalba susiformavo XV a., o šie skoliniai į lietuvių kalbą pateko gerokai anksčiau“. Kalbininkai priskaičiuoja, kad XVI a.–XVII a. lietuvių kalbos raštuose būta jau 760 gudiškos kilmės žodžių, pvz.: „anūkas, botagas, dūda, rūbas, telyčia“. Žymioji baltistė J. Laučiūtė aptaria ir atvirkštinį procesą – per 1000 baltizmų (lituanizmų) įsitvirtino gudų kalboje: „bučius, dirvonas, kaušas, pakulos, rezginės, gintaras“. Kartais sunku tiksliai nustatyti, ar žodžiai į lietuvių kalbą atėjo tiesiogiai iš gudų kalbos, ar per tarpininkus (rusų, lenkų k.). Vis dėlto kalbininkai linkę galvoti, kad iš senosios gudų kalbos atkeliavo „adyna (gadynė), blūdyti, kaladė, sermėga“.
Taigi kalbininkai jau senokai kaimynus vadina gudais, o jų šalį – Gudija. Mūsų kalbotyros klasikas K. Būga rašė: „Gerbdami senovę, dar ir nūnai mes turėtumėm „bielorusus“ vadinti „gudais“, o jų tėvynę „Gudo šalimi“. Tiesa, esti ir skeptikų, kurie primena, kad įvairiose tarmėse žodis „gudas“ turi negatyvią konotaciją, kad „gudas“ sietinas su „svetimu“, iš kitur kilusiu žmogumi. Apie tai užsimena ir K. Būga, kuris rašė, kad „Prūsų lietuviai gudais vadiną lenkų pusėje (Suvalkų gubernijoje) gyvenančius lietuvius. Žemaičiui gudas – kiekvienas lietuvis, kuris gyvena nuo Žemaičių į rytus. Dusetiškiai (iš ten kilęs ir K. Būga – S. T. pastaba) gudais vadina nuskurdusius Avilių bei Zarasų parapijos gyventojus lenkelius „šlėkteles“, kurie mėgsta girtis savo bajorysta. [...] Vilniaus gubernijos lietuviai gudais vadina savo kaimynus „bielorusus‘“.
Nuoseklus ir atkaklus lietuvių, gyvenančių Gudijoje (Baltarusijoje), advokatas buvo akademikas, savo laiku buvęs Švietimo ministras Zigmas Zinkevičius, kuris po 1990-ųjų metų, tyrinėdamas ir aptardamas lietuvių salų Gudijoje (Apso, Gervėčių, Pelesos, Rodūnios) padėtį, pasiekė, kad 1992 m. liepos 14 d. net būtų organizuotas tuometinių Aukščiausiosios Tarybos pirmininkų V. Landsbergio ir S. Šuškevičiaus susitikimas Gervėčiuose dėl lietuvių padėties Gudijoje. Deja, vėliau, atšalus santykiams, geranoriškos nuostatos ir įsipareigojimai buvo pamiršti.
Šiuo metu gudų (baltarusių) kalbą vartoja per 7 milijonai asmenų pačioje Gudijoje, o už jos ribų – dar per milijonas. Lietuvoje gudų kalbą vartoja apie 30 000 asmenų.
Taigi istoriografinių ir kalbotyros (kon)tekstų apžvalga rodo nusistovėjusią tendenciją, kad kalbininkai labiau linkę kaimynų valstybę vadinti Gudija, o istorikai – Baltarusia.
Valstybės pavadinimo keitimas/tikslinimas – baltarusių tautos teisė
Nežinau, ar valstybės vardo pavadinimo kaita bus (būtų?) pagrindinis svertas, kad mūsų kaimynai visiškai atsiskirtų nuo Rusijos. Juk istorijos raida rodo, kad mūsų kaimynai gudai (baltarusiai) yra supančioti labai stipriais ekonominiais, geopolitiniais saitais. Mano galva, daug svarbiau – kad pati Rusija atsisakytų imperinių užmojų ir siekio vis dar iš savo glėbio neišleisti prievarta „broliais ir seserimis“ įvardytų valstybių ir jų piliečių. Ir tada nebus, regis, pagrindinis klausimas – vienos raidės išbraukimas iš valstybės pavadinimo. Čia kalbama apie visos istoriškai, politiškai susiformavusios paradigmos kaitą. Kita vertus, baltarusių tauta turi teisę pati formuoti savo kalbinę ir kultūrinę tapatybę, o tai kyla iš tautai priklausančių suverenių galių.
Pabaigoje priminsiu H. G. Gadamerio mintį, nuo kurios, regis, ir reikėjo pradėti rašyti šį komentarą: „Bet iš tiesų tėvynė pirmiausia yra kalbos tėvynė“.
