Atsispirkim nuo dugno ir kilkim

Lietuvos socialdemokratų partija gali atsitiesti po 2020 metų Seimo rinkimų fiasko. Kaip kitaip galima pavadinti labai prastus rezultatus? Tačiau nuo pasiekto dugno yra galimybė atsispirti ir kilti aukštyn. Būtini pokyčiai.

Pirmiausia – kuo greičiau baigti visas kalbas apie partijos skyrybas: tai praeitis, pakankamai išdiskutuota – pradėkime kalbėti apie politinės organizacijos ateitį. Skyrybos buvo tikrai skaudžios, akivaizdu, kad nuvylėme nemažą dalį savo rinkėjų. Tačiau tikiu, kad iš tos nemalonios situacijos išėjome sustiprėję. Kodėl išsiskyrėme? Manau, dėl partijos vadovų ambicijų, nenoro ar nemokėjimo siekti kompromiso. Kodėl asmeninės ambicijos svarbiau už partijos ateitį?

Antra – reikia aiškių orientyrų. Kokia partijos pereinamojo laikotarpio tiesioji linija? Po dviejų metų mūsų laukia savivaldos rinkimai. Kaip jiems ruošiamės, ką jau dabar siūlome rinkėjams ir ką netolimoje ateityje pasiūlysime?

Man rūpi partijos ateitis. Manau ir tūkstančiams mūsų rinkėjų: esamų, buvusių ir būsimų. Nebetrankykime durų, nesižvalgykime atgal. Svarstykime partijos ateitį. Kaip pritraukti naujų narių? Neužtrenkime vartų partiją palikusiems, bet galbūt norintiems grįžti. Pakvieskime juos. Nelaikykime pykčio.

Labai neramu dėl partijos situacijos Šiauliuose. Skyrius išskydo, jį paliko daug perspektyvių, jaunų žmonių, galimų partijos ir visuomenės lyderių. Daug kartų partijos vadovybė buvo informuota apie skyriaus nelinksmą kasdienybę, bet nebuvo į tai reaguojama arba į problemą pasižiūrėta tik formaliai. Rezultatas prieš akis: Šiauliuose socialdemokratai tapo be jokios politinės įtakos, bebalsiai, turintys tik vieną narį miesto Taryboje. O tai dar visai neseniai buvo valdančioji Šiaulių partija – labai įtakinga, matoma ir visuomenės gerbiama politinė organizacija. Pamąstykime dažniau apie tai ir prisiimkime atsakomybę.

Kai socialdemokratų partija buvo stipri, tai prie jos šliejosi daugybė prašaliečių. Kai problemos – jų neliko. Tai ypač akivaizdu Šiauliuose: daug prisiplakėlių matėme, jiems tik duok gerai apmokamo darbo, prestižinių pareigų, o po to – viso gero.

Baigdamas noriu pabrėžti: laikas ne tik stiprinti partiją, bet ir ją kurti. Jei miegosime toliau, atsidursime politikos užribyje. Ar to norime? Ar Lietuvos žmonėms dėl to bus geriau?