Naujausios
(Kieno prakaitas sūresnis? Žemdirbio, perdirbėjo ar prekybininko?)
Nedidelę pensiją gaunanti senjorė Danutė vakarienei verda pienišką makaronų sriubą. „Ką ten pieniška. Tik truputį „pažilinta“, – į balzganą viralą pirštu rodo aštuoniasdešimtmetė. – Tokią mūsų mama virdavo pokaryje. Po trobą lakstėme šeši vaikai. O tvarte – tik vienintelė piendavė – ožkelė Cibė. Iš jos patraiškydavo šlakelį pieno. O sriubos reikėjo didelio puodo – aštuonioms burnoms. Dabar aš – viena. Bet parduotuvinis karvės pienas – tai ne ožkos. Pustrečio procento riebumo... Kad sriuba būtų tikrai balta, turėtų virti vien piene. O aš negaliu sau to leisti. Litras pieno kainuoja pusantro euro!“
Kol Danutė verda pienu tik pažilintą sriubą, Lietuvoje vyksta pieniškas karas. Patyčių iš jų triūso neapsikentę žemdirbiai, neparduoda pieno perdirbėjams.
Iš pradžių laistė ant laukų. Dabar patys bidonais veža į miestą ir už auką arba visiškai veltui dalija miestiečiams, kurių gyvenimas šiuo metu taip pat – nesaldus. Pinigines, dar nesulaukus naujų algų, ištuština beprotiškos energijos, komunalinių mokesčių ir maisto kainos. Kai kuriems veltui ar už trejetą eurų gautas penkių litrų „bambalis“ pieno – tikras išsigelbėjimas. Nusidriekia ilgiausios naminio pieno laukiančiųjų eilės.
Kol pasirodys karklėniškių ūkininkų automobilis laukianti Zita pasakoja, kiek naudos galima apturėti iš penkių litrų natūralaus pieno. „Nusistoja beveik litras grietinės, už kurią parduotuvėje „suplotum“ mažiausiai keturis eurus. Dar lieka pora litrų saldaus pieno, už kurį parduotuvėje sumokėčiau tris eurus. O porą litrų surauginu. Atstoja kefyrą, kurio litras parduotuvėje jau irgi kainuoja apie pusantro euro. Jei nenoriu rūgpienio, sutraukinu varškę. Lietuviškos varškės kainos – irgi nerealios. Beveik dešimt eurų už kilogramą. Dėžutė su 250 gramų varškės kainuoja per tris eurus. Ūkininkui sumoku tris eurus, o naudos turiu už dešimt ar net keliolika eurų, – praktinėmis namų ūkio ekonomikos patirtimis dalijasi dar darbingo amžiaus moteris.
Ekonominį išsilavinimą liudijančio diplomo neturinti Zita tiksliai nusako tikrąją pieno, kurį perdirbėjai vadina tik „žaliaviniu“, vertę.
Ir tą vertę sukuria ūkininkas. Jis turi pirmiausia pasistatyti fermą ar bent jau padorų, didelį tvartą, atitinkantį visus higienos ir veterinarijos reikalavimus. Nusipirkti arba užsiauginti karvių. Įsigyti arba išsinuomoti žemės ganykloms. Turėti šienavimo technikos. Priruošti rulonų žiemai. Pirkti gyvuliams kombinuotųjų pašarų ir papildų. Neįmanoma apsieiti ir be vaistų, kurie tikrai ne pigūs. Reikia melžimo įrangos. O kur dar kasdienis ūkininko triūsas, kai tu esi pririštas prie savo gyvulių tarsi šunelis prie būdos? Kai negali atitrūkti nuo namų nė vienai dienai. Dar daugelio dalykų apie sunkiai plušančio ūkininko kasdienybę, veikiausiai, nė nežinome.
Ir štai tau Devintinės! Iš ūkininkų pieną superkantys perdirbėjai pasiūlo po 23 – 25 centus už kilogramą žaliavos! Ūkininkai sako, jog nė neskaičiuodami savo darbo, tik gyvulių išlaikymą nuo kiekvieno litro pieno patiria 10 centų nuostolį.
Per praėjusius metus Lietuvoje neliko poros tūkstančių pieno ūkių. Pieno gamintojų asociacijos duomenimis, šiuo metu naikinama dar apie šešiasdešimt. Lietuvių ūkininkų karves furgonais mielai išsiveža lenkai. Patieks mums pigesnio, ultraaukštoje temperatūroje apdoroto, kelis mėnesius nesugendančio pieno.
Pieno ūkius iš paskutiniųjų dar stengiasi išlaikyti tik modernizavusieji fermas ir įklimpusieji į paskolas. O skolos – ne ronos, nežugis. Atvirkščiai tos žaizdos pastaruoju metu pradėjo dar labiau žiojėti. Bankai trigubai padidino palūkanas!
Tuo tarpu perdirbėjai prašo ūkininkus pakentėti. Esą dėl sumažėjusios Lietuvos ir kitų Europos šalių gyventojų perkamosios galios daug pieno produktų lieka sandėliuose. Nėra apyvartos, nėra iš ko daugiau mokėti už žaliavą.
O gal išeitis sumažinti kainą? Kad pieną ir varškę įpirktų kiekvienas pensininkas. Didės apyvarta – nereikės sandėliuoti. Galiausiai ir sandėliuojamas sviestas bus parduotas. Galbūt akcijos kaina, kuri vis tiek bus gerokai didesnė už savikainą, bet į konteinerius išmestas nebus. Tad kodėl reikia siūlyti žemdirbiams patyčioms prilygstančias kainas už sunkų jų darbą?
Šuo ant šieno. Arba spyna, kuri nei pati ėda, nei kitam duoda. Mįsles primena tokie perdirbėjų ir prekybininkų pasiteisinimai. Jeigu vartotojai neperka brangiai, parduotų pigiau – tuomet pirktų, o pigesnis produktas atsipirktų per apyvartą.
„Noriu valgyti kaip ir visi žmonės, – savo patirtimis dalijasi inteligentė, gaunanti 900 eurų atlyginimą. – Lankausi prekybos centruose. Ir ko ne kasdien kylančios kainos atima žadą, o kartais net apetitą. Pamanau: mano burna jau tikriausiai per prasta valgyti kai kuriuos iki beprotybės išbrangusius produktus. Daugelio dalykų, kuriuos pirkau prieš brangymetį, dabar atsisakau.“
Tikriausiai, taip jaučiasi daugelis rajono centro žmonių, tarp kurių nedaug turčių, leidžiančių sau neskaičiuoti.
Bet pienas, grietinė, varškė, sviestas, duona, kurios penkios riekutės jau kainuoja pusantro euro, – produktai, be kurių apsieiti neįmanoma. Nebent tik šiek tiek apmažinti apetitą.
Taigi, bazinio riebumo (3,2 – 3,5 proc.) pienas, priklausomai nuo perdirbėjo, kainuoja pusantro euro, 1,79 euro, o kartais ir dar brangiau. Dviejų šimtų gramų sviesto pakelio kaina kartais siekia beveik tris eurus. Panašiai kainuoja 400 gramų 30 proc. riebumo grietinės. 250 gramų varškės dėžutėje – 3,09 euro. O tokia pat dėžutė lenkiškos – 99 centai.
Ir lenkiško bazinio riebumo pieno litras atsieina tik eurą. Ir grietinės 400 gramų gali nupirkti už 1,59 euro. Tad kyla klausimas – ar lenkai stebukladariai, ar mūsų perdirbėjai ir prekybininkai iki tokio laipsnio godūs, kad vidury baltos dienos sėkmingai apiplėšinėdami pirkėją, nusprendė papildomai apiplėšti jau ir taip skriaudžiamą ūkininką, kurio prakaitas šioje maisto gradinėje – pats sūriausias. Ir mušamas žemdirbys visuomet skaudžiausiai – jam kliūva botago galu.
Suprantu, jog perdirbėjams reikia išlaikyti gamyklas, mokėti algas darbuotojams, pirkti gamybos procesui reikalingus dalykus, išleisti elektrai, šildymui, transportui. Bet viešojoje erdvėje ima ir išlenda informacija apie šimtus milijonų siekiančius perdirbėjų pelnus. Ar aitvarai juos suneša?
Atrodo, jog šioje karu dangstomo brangymečio situacijoje iš kuklumo nemiršta ir prekybininkai. Pirkėjai supranta, jog ir jiems reikia gyventi, išlaikyti sandėlių ir prekybos salių patalpas, mokėti algas pardavėjoms ir kitiems darbuotojams. Bet, kai pamatai, kad viename prekybos centre lenkiškas pienas kainuoja pusantro karto pigiau už lietuvišką, o kitame pardavinėjamas lietuviško pieno kainomis ar net brangiau, pagalvoji, jog šiame sparčiai liberalėjančiame pasaulyje jau nebegalioja jokie padorūsir protingi paskaičiavimai, jokios taisyklės. Yra tik begalinis išnaudojimas, pelno ir pinigų siekimas nesiskaitant su priemonėmis.
O dabar grįžkime prie eilėje natūralaus, nenugriebto pienelio laukiančios Zitos aritmetikos. Mokėdama tik tris eurus už penkis litrus žaliavinio pieno ji paskaičiavo turinti naudos mažiausiai už dešimt eurų. Ūkininkui už litrą pieno tenka 60 centų. Ir toks užmokestis jį ne tik tenkina, bet ir pamalonina.
Ar tiek negalėtų mokėti perdirbėjai? Manau galėtų. Juk pirkėjai už pieno litrą šiandien jau moka vidutiniškai 1,60 euro. Ūkininkui sumokėjus 60 centų, eurą galėtų pasidalinti perdirbėjai su prekybininkais. Panašiai samprotauja ir ekonomistai, tvirtinantys, jog pieno ūkio šeimininkui turi tekti 40 procentų naudos, o likusius 60 procentų priklausomai nuo įdėto darbo ir sąnaudų turėtų pasidalinti perdirbėjai ir prekybininkai.
Vos prasidėjus savotiškai ūkininkų nepaklusnumo perdirbėjams akcijai, viešojoje erdvėje buvo keliamas klausimas: „Kas didesnis skrudžas: perdirbėjas ar prekybininkas?“ (Beje, kai kurie žemaičiai vartoja žodį „kručas“, kuris įvardija žmogų, pasinaudojantį proga, kai niekas nemato, ir suvalgantį skaniausius kąsnelius arba pasisavinantį patinkančius daiktus, kitaip tariant originaliu, tarsi nekaltu būdu apvagiantį savo kaimynus arba šeimos narius. Bet vagimi jo vadinti negalima – tik gudručiu, pasinaudojančiu kiekviena pastaikiusia proga.)
Kručavimo meną šiandien įvaldę ne tik pieno perdirbėjai ir prekybininkai. Tų kručų, kurie lyg katinai vogčiomis nuo mūsų pieno nulaižo grietinėlę, yra daug. Ir kručauja jie neraudonuodami. Negirdėdami garsiai rėkiamo „Škac!“ Gaila, kad nepalaižo nuo sunkaus darbo srūvančio prakaito. Todėl nežino jo skonio.