Pienas karvei ant liežuvio

Regina MUSNECKIENĖ
Prieš kelias dienas akys užkliuvo už „Facebook“ paskyroje pasidalinto nusistebėjimo:

„Greta Thunberg gavo „Metų žmogaus“ titulą už savo pasisakymus iš scenos, o Bojanas Slatas, šiais metais sukūręs katamaraną, kuris per dieną gali surinkti iki 50 tonų šiukšlių ir vartoja tik saulės energiją, liko nepastebėtas“.

Sutikite, daug lengviau nuo scenos sušukti: „Kaip jūs drįstate?“, nei daryti konkrečius naudingus darbus.“

Nenuneigčiau tik šiemet aštuoniolikos sulaukusios klimato kaitos aktyvistės Gretos Thunberg iš Švedijos vaidmens aplinkosaugos srityje. Kaip dabar mėgstama sakyti, ji, dar būdama paauglė, tapo savotišku kovos už gamtą simboliu. Ir ja naudojamasi kaip simboliu.

Tačiau dvidešimt penkerių metų olandas inžinierius Bojanas Slatas įgyvendino savo vandenynų valymo idėją, kuri jam kilo dar būnant devyniolikmečiu Nyderlandų Delfo universiteto studentu. Jis, užuot keliavęs per pasaulį ir raginęs kitus stabdyti klimato kaitą, sukūrė įrankį, naikinantį taršą. Vaikinas atliko konkretų darbą. Tik gal būt apie jį nerėkė arba ne taip garsiai, kad ir išgirstų titulų dalintojai, skelbė pasauliui.

Ši beveik globalia virtusi istorija dar kartą bakstelėjo pirštu į ryškią nūdienos problemą. Žmogus už įtaigų kalbėjimą, raginimą spręsti problemas gerbiamas labiau už tą, kuris tas problemas sprendžia. Sąžiningai, kartais net genialiai dirba savo darbą, neša konkrečią naudą savo Tėvynei, o kartais – ir pasauliui. Nes jis dirba tyliai. Nemoka arba tiesiog neturi laiko girtis. Už garbę jam svarbiau patsai darbas.

O girtis šiandieninėje žiaurios konkurencijos visuomenėje tiesiog būtina. Antraip tapsi niekuo.

Mat, kiekviena višta, padėjusi kiaušinį garsiai kudakuoja, ir pati praneša pasauliui atlikusi gerą darbą. Už ją niekas kitas nepakudakuos.

Juokingas ir perdėm rupus palyginimas? Deja, taip yra. Tik nemanau, kad taip turėtų būti.

Ar daug Lietuvos žmonių žino apie talentingą Santaros klinikų kardio- chirurgą, sėkmingai atliekantį širdies operacijas suaugusiems, koreguojantį širdies ydas kelių dienų kūdikiams, persodinusį daugiau kaip šimtą donorų širdžių ir išgelbėjusį tūkstančius gyvybių. Žino. Bet veikiausiai, tik tie, kuriuos su šiuo gydytoju suvedė likimas. Savo srityje nepakeičiamą mediką pažįsta jo mokiniai, dirbantys įvairiose Europos klinikose...

Bet dauguma lietuvių nėra girdėję jo pavardės. Nes jis – ne aktorius, ne estrados daininkas, ne politikas, garsiai rėkiantis iš tribūnų, ne simbolis, reziduojantis svetimoje šalyje, kai jo Tėvynėje liejamas kraujas. Tik žmogus, atliekantis savo darbą rūpestingai ir iš pašaukimo. Ar tokių pašauktųjų kaip minėtas gydytojas ar olandas Bojanas daug? Ko gero, mažuma. O šalia jų dirba daugybė vidutinybių, kurie taip pat vadinasi gydytojais ir inžinieriais, gauna daugmaž panašų atlyginimą. O jeigu dar moka pasigirti vidutiniais savo darbais, gauna ir aukštesnes pareigas, ir dar solidesnį atlygį.

Nes talentas netobulai sutvarkytoje demokratinėje visuomenėje dažniausiai nematuojamas nei materialiąja gerove, nei pinigais. Kaip premija jam pasiūlomas tik didesnis darbo krūvis.

Taip yra įvairiuose visuomenės lygiuose. Yra talentingų, iš pašaukimo dirbančių mokytojų. Ir yra nekenčiančių savo profesijos, laukiančių kad greičiau pasibaigtų pamokos. Yra ligoniams atsidavusių slaugių ir yra sakančių, kad iki 160 pakilęs kraujospūdis yra normalus. Yra puikių administratorių, pasirengusių atliepti kiekvieną kliento poreikį ir yra tinginčių pakelti užpakalį nuo kėdės.

Viskas priklauso nuo to, kiek žmoguje dar likę tikrojo žmogaus ir kiek pašaukimo savo darbui.

Bet dabar prisiminkime tuos, kurie kalba. Ir ką jie kalba? Paprastai daugiausiai kalba politikai. Vienas gąsdina, jog reikia ruoštis naujai krizei. Kita į Briuselio traukinį įsėdo savo kalbomis nuolat niekindama kitus politikus, vadindama juos silpno protelio. Trečia kalba apie „TikTok“ programėlę. Ketvirtas išmeta frazę, jog „Sputnik V“ vakciną pirks tik tos šalys, kurios nori parodyti prielankumą Rusijai.

Suprask, jog Lietuva – šiukštu nepirks. Nors mirtingumas nuo COVID-19 pagal užsikrėtusiųjų skaičių gerokai didesnis negu kaimyninėse šalyse, lietuvaičių gyvenimo trukmė dėl sveikatos sistemos trikdžių labiausiai sutrumpėjusi visoje Europos sąjungoje, provincija skundžiasi, jog vakcinos tragiškai trūksta. Politikas kalba, nes gyvena iš politinio kalbėjimo.

Kiek tokių kalbėtojų mokesčių mokėtojai maitino per pastaruosius tris dešimtmečius? Dabar jau maitiname kai kurių jų dukras, sūnus ir anūkus. Ne tik Seime, bet ir kitose svarbiose institucijose, kur jie užima aukštas pareigas arba vadovauja. Taigi, išaugo ištisos iš kalbėjimo duoną valgančiųjų dinastijos.

Buvo laikas, kai į skambiai pavadintą Tautos prisikėlimo partiją susibūrę pramogų pasaulio atstovai į Seimą pateko net šeimomis. Nes jie buvo žinomi, juos kone kasdien patiklūs lietuviai matydavo per televizorių. Matydavo teatrų salėse, arenose. Už tai, žinoma, gerbdavo.

Jie buvo žinomi kaip šiandien žinoma Greta Thunberg, turinti sąlygas, o gal tiesiog išnaudojama kalbėti iš tribūnos pasaulio konferencijose ir forumuose.

Per tris Nepriklausomybės dešimtmečius Europos parlamento, Seimo nariais ir ministrais bei viceministrais turėjo progą pabuvoti keli tūkstančiai politikų, įskaitant tuos, kurie Seime buvo saugiai įsitaisę kelioms kadencijoms. Kokius reikšmingus jų darbus tautai atsimename?

Aš asmeniškai – Astos Baukutės įkurtą Gyvybės langelį. Gal todėl, kad labiausiai domina socialinės gyvenimiškos humanitarinės temos.

Neneigiu, jog išleista mūsų šaliai ir žmonėms naudingų įstatymų ir atlikta naudingų, reikalingų darbų. Bet buvo ir prastovų, nors tuos tris dešimtmečius nesiautė pandemija. Buvo parlamentarų, kurie gyveno amžinose prastovose.

Kas tingėjo. Kas nesugebėjo. Kas tvarkė savo ir draugų reikaliukus. Bet nesikuklino girti save ir kritikuoti kitus. Lįsti į akis žurnalistams, kad pasirodytų per televizorių. Visokiais būdais pozicionuoti save. Pasirodei dvi minutes – ir atrodo, kad rūpiniesi tauta, nors nė velnio ji tau nerūpi.

Kai pavasarį prasideda ganiava, karvės išleidžiamos į pievas. Tuomet sakoma: „Pienas karvei ant liežuvio“.

Panašiai ir su žmonėmis. Vieni gyvena iš sunkaus rutininio darbo. Kiti sau ir kitiems gerovę kuria savo talentu. O tretiems – ištisus metus gyvenimas lyg žalios pievos. Jų gerovė – ant netinginčio malti liežuvio.