Naujausios
Kai liepos pabaigoje audra be elektros paliko per šimtą tūkstančių Lietuvos gyventojų, o Elektros skirstomieji tinklai kai kuriems lemputę įžiebė tik po aštuonių parų ar net vėliau, ESO siuntinėjo atsiprašymo ir apgailestavimo žinutes. Patarė pasirūpinti generatoriais arba kitokiomis elektros tiekimo alternatyvomis.
Viešojoje erdvėje žadėjo automatiškai kompensuoti patirtus nuostolius, jei jų klientas neturėjo elektros daugiau kaip 72 valandas, tai yra tris paras. Net kiekvienos be elektros praleistos valandos kainą įvardijo – po keliasdešimt centų. Esą pati įmonė išsiuntinės klientams laiškus. Juose informuos apie priklausančią kompensaciją.
Praėjo vos mėnuo ir ta pati atsiprašinėjusi, apgailestavusi įmonė apvertė plokštelę. Dabar patys klientai turi teikti prašymus kompensuoti nuostolius dėl savaitę ir daugiau netiektos elektros. Jei sugedo neveikiančiame šaldytuve laikytas maistas, reikia atsiųsti to sugedusio maisto nuotraukas. Jei pirkai generatorių, atsiųsti čekį. Dar pridėti ir generatoriaus suvartoto kuro čekius. Kompensuos už degalus. Berods 69 eurus už parą.
Dar kompensuos tiems, kurie dėl nutraukto elektros tiekimo apsigyveno viešbučiuose arba nuomavosi kitą būstą. Žinoma, jei pateiks čekius.
Suprask, nuostolius kompensuos turtingiesiems, kurie turėjo užsispaudę tūkstantuką – kitą ir leido sau nusipirkti generatorių, kurio gali prireikti ir atėjus kitai audrai.
Dar tiems, kurie galėjo sau leisti išsinuomoti būstą su elektra arba viešbutį. Na, jie tiesiog paties kūrėjo sutverti taip, kad negali iškęsti ir neturi kęsti jokių nepatogumų. Tad jiems kompensuoti nuostolius būtina. Juolab, kad kažkas dėl audros pridarytų nuostolių ypač išlošė prekiaudami generatoriais. Kas paneigs, kad neįvyks kokios nors „teisėtos“ pelno dalybos?
O visi kiti varguoliai, neįperkantys generatoriaus ar tiesiog skaičiuojantys ir nematantys reikalo pirkti generatoriaus, kuris dūlės iki sekančios audros, tegu sau vargsta be elektros. Jie viską iškęs.
Antai kaimo moterytė iš visų stalčių kantriai surankioja žvakes ir žvakigalius. Iš šulinio pasisemia vandens. Vieną kibirą virtuvei, kitą tualetui. Gerai, kad aklinai neužkalė šulinio. Tik hidroforu pasitikėję kaimynai kibiru negali pasisemti vandens iš savo aklinai uždaryto šulinio. Turėjo eiti pas svetimus.
Namuose vasaroja dukra su dviem mažais vaikais. Maisto prisipirko su rezervu. Po poros dienų viską teko išmesti.
Mažylius reikia išmaudyti. Ant dujinės viryklės kaičia didelį puodą vandens, pašildo, pila į vonelę. Dar vieną puodą šildo indams. Juos mazgoja dubenyje. Kitame dubenyje perskalauja.
Laiko buities darbams sugaišta dvigubai daugiau negu turėdama kad ir kuklius kaimiškus patogumus, nulemtus elektros. Kai vandenį boileryje pašildo elektra. Kai hidroforo pagalba šulinio vanduo pasiekia vonios ir virtuvės čiaupus. Kai arbatą gali išsivirti elektriniame virdulyje.
Ką bekalbėti apie maistą, kai per karščius neveikia šaldytuvas... Teko kasdien važinėti į miestą, kad nusipirktų litrą pieno, gabalėlį mėsos, pakelį sviesto – tik tai dienai.
O kur dar ryšio problema, kai tenka rūpintis kur įkrauti mobilųjį telefoną. Kaip susitaikyti su vakaro tamsa ir nykuma, kai negali įsijungti televizoriaus pažiūrėti tuo metu Paryžiuje vykusių olimpinių žaidynių ir net elementariausių žinių.
Ar viso to negalima pavadinti nuostoliais, kurių nė nereikia įrodinėti?
Dėl tokių elektros tiekėjų reikalavimų – nei juoktis, nei verkti. Kuris sveiko proto žmogus fotografuos sugedusį maistą? Ar laikys pirkto maisto čekius visą mėnesį? Juolab, kad tomis dienomis, kai be elektros gyvenantys tūkstančiai žmonių dėl paralyžiuoto gyvenimo liejo apmaudą socialiniuose tinkluose, apie nuotraukas ar kitokius įrodymus, kurių bus reikalaujama, ESO nė neužsiminė. Atvirkščiai, vartotojus guodė, liaudiškai tariant „tiešijo“ gražiais pažadais kompensuoti nuostolius už kiekvieną valandą, kai nebuvo elektros.
Ir tai būtų teisinga. Nes elektra, nuo kurios priklauso visas šiandieninio žmogaus gyvenimas, netiekiama tą gyvenimą suparalyžiuoja. Neapšviesti kambariai. Neveikia šaldytuvas – savaime, be jokių įrodymų aišku, kad gyventojams sugedo maistas. Juk pavalgyti mėgstantys lietuviai nelaiko šaldytuvų tuščių.
Neveikia hidroforas, pakeliantis vandenį iš šulinio. Nėra vandens – negali išsivirti net arbatos. Ką besvajoti apie kitokį valgį?
Negali praustis, naudotis tualetu, o lauko tualeto nėra. Juos siekiama galutinai išnaikinti.
Bijai atsiliepti, jei kas paskambina, nes išsikraus telefonas – turėsi ieškoti giminių ar pažįstamų mieste, kur elektros tiekimas dar nenutrūko. Jei tokių neturi, bėdai ištikus, nė pagalbos neprisišauksi. Ar važinėjant dešimtis ir daugiau kilometrų dėl telefono pakrovimo nedeginamas kuras, nepatiriami nuostoliai?
Neveikia skalbyklė – kaupiasi skalbinių krūva. O kas naudojasi elektrinėmis viryklėmis, iš viso tragedija.
Deja, milijoninius pelnus gaunantys ir dosnius dividentus pasidalijantys elektros skirstytojai ir tiekėjai savo gėriu su klientais nenori dalintis. Už elektros kilovatvalandę plėšia daugiau negu daugumos turtingų Europos šalių tiekėjai. O elektros tinklų kokybe, kuri padėtų išvengti priklausomybės nuo stichijos ar bent leistų greičiau likviduoti vėjo ar audros padarinius, rūpinasi nepakankamai.
Ir kam čia rūpintis? Kur dings tie Lietuvos žmogeliai? Be elektros vistiek negyvens. Kol problemos neišspręstos, pamaitini pažadais. Kai išprendi, pažadų gali ir netesėti. Kaip liaudyje sakoma: „Pažadėjai patiešijai, netesėjai – negriešijai.“