Pasižiūrėk į pasą ...

Regina MUSNECKIENĖ

Kiek­vie­nais me­tais mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną. So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja pra­ne­šė, jog pa­sta­ruo­ju me­tu be­ne spar­čiau­siai di­di­na­mos pen­si­jos nuo Nau­jų­jų me­tų pa­di­dės dar 8,11 pro­cen­to, pri­klau­so­mai nuo da­bar gau­na­mos su­mos apie 20 – 30 ar dau­giau eu­rų.

Vers­li­nin­kai sen­jo­rus vai­ši­na ne­mo­ka­ma ka­va. Šiau­liuo­se pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms su­reng­tos eks­kur­si­jos.

Vi­sa tai per­ša guo­džian­čią min­tį, jog grįž­ta­ma prie se­nų­jų tra­di­ci­jų, kai žmo­gaus nu­gy­ven­tas am­žius, jo iš­min­tis ir pa­tir­tis bu­vo ypač ger­bia­mi. De­ja, apie tai jau by­lo­ja tik lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kų kū­ry­ba.

Nors liau­dies kū­ry­bo­je yra ki­to­kių pa­vyz­džių. Kad ir apie tai, kaip sū­nus ant ro­gu­čių į miš­ką ke­ti­na iš­vež­ti se­ną tė­vą, kad jis ten su­šal­tų ar su­dras­ky­tų žvė­rys. At­si­to­kė­ja tik tuo­met, kai jo vai­kas pra­by­la taip pat dirb­sian­tis ro­gu­tes.

Pir­mą­jį ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­tį, kai už­si­da­ri­nė­jo ga­myk­los ir ar­dė­si ko­lū­kiai, dau­ge­lis vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nių ne­te­ko dar­bo. Tuo­met jie ve­žė­si į sa­vo na­mus nu­se­nu­sius tė­vus, ati­duo­da­vo jiems ge­riau­sią kam­ba­rį, kad tik se­no­lis kuo il­giau gy­ven­tų. Nes jis bu­vo šei­mos mai­tin­to­jas. Kas mė­ne­sį gau­da­vo ga­ran­tuo­tas pa­ja­mas – pen­si­ją, ku­ri bū­da­vo vie­nin­te­lis šei­mos pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

Da­bar re­ta šei­ma taip rū­pi­na­si se­nais tė­vais. Dau­ge­lis gy­ve­na bėg­da­mi. Ge­riau­siu at­ve­ju kar­tą per sa­vai­tę ap­lan­ko. Pa­gul­do į li­go­ni­nės slau­gos sky­rių. Ar­ba ati­duo­da į se­ne­lių na­mus. Ge­rai, jei­gu tai, pa­vyz­džiui, Šv. Kla­ros glo­bos na­mai, kur kiek­vie­nas se­nu­kas tu­ri sa­vo at­ski­rą kam­ba­rį, kur tris kar­tus per die­ną duo­da­mas šil­tas mais­tas.

De­ja, dau­gu­mos se­no­lių vai­kai neiš­ga­li mo­kė­ti už pri­va­čius glo­bos na­mus. Tad jų tė­vams ten­ka gy­ven­ti po ke­lis kam­ba­riuo­se, kęs­ti pri­vers­ti­nių su­gy­ven­ti­nių ag­re­si­ją, keis­tus įpro­čius, blo­gus kva­pus, ma­ty­ti sun­kios ne­ga­lios ka­muo­ja­mus bend­raam­žius, gir­dė­ti jų de­ja­vi­mus.

Am­žius – ne truk­dis, jei­gu žmo­gus dir­ba tai, ką su­ge­ba ge­riau­siai, jei­gu my­li tai, ką da­ro, ir jei­gu dir­ba ne­vir­šy­da­mas sa­vo jė­gų.

Šian­die­ni­nis gy­va­sis kla­si­kas vie­no­je sa­vo hu­mo­res­kų siū­lo se­niems žmo­nėms ir vi­siems ki­tiems, ne­mo­kan­tiems ang­lų kal­bos, su­teik­ti neį­ga­lu­mą. Mat, iš tik­rų­jų šian­dien be ang­lų kal­bos ir kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo sen­jo­rų gy­ve­ni­mas ge­ro­kai pa­sun­kė­ja.

Pa­vyz­džiui, ban­kai ne­se­niai pa­nai­ki­no ko­dų kor­te­les in­ter­ne­ti­ne ban­ki­nin­kys­te be­si­nau­do­jan­tiems gy­ven­to­jams. Vie­toj kor­te­lių par­da­vi­nė­ja ko­dų ge­ne­ra­to­rius ar­ba siū­lo ne­mo­ka­mas pro­gra­mė­les iš­ma­niuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se. Be­je, Swed­ban­kas, pa­ro­dy­da­mas sen­jo­rams pa­gar­bą, ko­dų ge­ne­ra­to­rius da­vė ne­mo­ka­mai.

Ki­tiems ban­kams už ge­ne­ra­to­rių rei­kė­jo su­si­mo­kė­ti nuo aš­tuo­nių iki dvi­de­šim­ties eu­rų. Be to, iš ra­jo­no cent­ro ar net kai­mo ban­kų klien­tai tu­rė­jo va­žiuo­ti į did­mies­čio sky­rių po 40 – 80 ir dau­giau ki­lo­met­rų, ten lauk­ti ei­lė­se. Tik vie­no ki­to ban­ko sky­rius yra ra­jo­nų cent­ruo­se.

Ge­rai, jei­gu kon­sul­tan­tas ge­ra­no­riš­kas, paaiš­ki­no, kaip nau­do­tis ge­ne­ra­to­riu­mi. De­ja, dau­ge­lis tik įbrun­ka inst­ruk­ci­ją – ir eik lauk. O su­grį­žęs na­mo skai­tyk tą inst­ruk­ci­ją kaip iš­ma­nai. Juo­lab, kad ir mo­ka­mi ge­ne­ra­to­riai – ne to­bu­li. Myg­tu­kai įsi­spau­džia į ge­ne­ra­to­riaus vi­dų – ir to­liau nė iš vie­tos. Vie­toj inst­ruk­ci­jo­je nu­ro­dy­to žo­džio, iš­kren­ta žo­de­lis "but­ton". Ang­lų kal­bos ne­mo­kan­tis sen­jo­ras ne­ga­li su­pras­ti, ką tai reiš­kia. Taip ir ne­priei­na prie sa­vo są­skai­tos, nes pen­kis kar­tus at­li­kęs ne to­kius veiks­mus, už­si­blo­kuo­ja. Tuo­met vėl tu­ri vyk­ti į ban­ko sky­rių, mo­kė­ti už ke­lio­nę, kad są­skai­tą at­blo­kuo­tų.

Tai­gi, ap­lin­ka sen­jo­rą nuo­lat spau­džia pri­lyg­ti jau­niems, im­liems žmo­nėms. Bet ar vi­suo­met tai įma­no­ma? Ar kiek­vie­nas pa­gy­ve­nęs žmo­gus vie­no­dai greit ga­li priim­ti nau­jo­ves?

Ga­liau­siai vie­no­kį gy­ve­ni­mą gy­ve­na mies­to žmo­nės, ku­riems ren­gia­mos eks­kur­si­jos ir duo­da­ma ne­mo­ka­ma ka­va, ki­to­kį – kai­mo sen­jo­rai.

Po­nia Ona vi­są am­že­lį pra­gy­ve­no kai­me. Dir­bo pa­pras­tus ūkio dar­bus. Bai­gė tik aš­tuo­nias kla­ses. Mo­kyk­lo­je ang­lų kal­bos nie­kas jos ne­mo­kė – tik ru­sų ir šiek tiek vo­kie­čių. Bet ar dėl to jos dar­bas ir do­rai nu­gy­ven­ti me­tai ma­žiau gerb­ti­ni?

Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė dė­ko­ja li­ki­mui, kad į na­mus at­ne­ša pen­si­ją. Ne­su­si­gau­dy­tų, kaip pi­ni­gus pa­siim­ti iš ban­ko­ma­to. Ką jau be­kal­bė­ti apie in­ter­ne­ti­nę ban­ki­nin­kys­tę? Vai­kai pa­skli­dę po už­sie­nius – ir­gi ne­ga­lė­tų pa­dė­ti.

Nie­kas už­kam­py­je gy­ve­nan­čios Onos ne­kvie­čia į eks­kur­si­jas, ne­vai­ši­na ne­mo­ka­ma ka­va, nes kai­me nė­ra ka­vi­nės – tik ba­ras. "Gal per pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną jis ir pa­vai­ši­na ne­mo­ka­mu alu­mi nu­se­nu­sius vy­rus? O gal ir ne?" – dve­jo­ja mo­te­ris.

Ona ži­no, jog kai­me vei­kia bend­ruo­me­nė. Bet ten ren­ka­si sa­vi, mand­res­ni, pa­žįs­ta­mi. Ne­mėgs­ta ap­šne­kų ir tuš­čio lai­ko lei­di­mo. Ge­riau įsi­jun­gia te­le­vi­zo­rių ir žiū­ri se­ria­lus. Te­gu dėl he­ro­jų li­ki­mo ky­la krau­jo spau­di­mas, o ne dėl kai­mo ap­šne­kų.

Ki­ta­me kai­me gy­ve­nan­ti Onos bend­raam­žė Van­da, vos paei­da­ma pa­ti, dar lai­ko kar­vu­tę ir prieaug­lio. Dėl so­tes­nio se­nat­vės kąs­nio ir dėl už­siė­mi­mo bei drau­gys­tės. Vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­no kaip tra­di­ci­nė kai­mie­tė. Ir da­bar ne­no­ri sa­vo tvar­te­lio mu­zie­ju­mi pa­vers­ti, kaip pa­da­rė dau­ge­lis ge­ro­kai stip­res­nių ir jau­nes­nių kai­mie­čių.

Gy­vu­liu­kai Van­dai su­tei­kia tvir­ty­bės. Juk dak­ta­rai svei­ka­tos jai ne­be­sug­rą­žins. Jei­gu, dak­ta­rė bus ma­lo­nin­ga ir jaut­ri, dar iš­klau­sys, iš­ra­šys ko­kį vais­tą, nuo ku­rio grei­čiau nuei­si į ka­pus ne­gu pa­sveik­si. O ki­ta be ce­re­mo­ni­jų tėkš: "Mo­čiu­te, pa­si­žiū­rėk į sa­vo pa­są." At­sieit taip ir tu­ri bū­ti. Tu­ri skau­dė­ti, pri­va­lai ken­tė­ti ar­ba tru­čy­tis vais­tais, ku­rie nu­ra­mi­na simp­to­mus, bet li­gos ne­gy­do.

Daug to­kių van­dų ir onų, ku­rių nie­kas ne­pa­ger­bia per Tarp­tau­ti­nę pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną. Jos nė ne­ži­no, kad to­kia die­na yra. Nes in­ter­ne­tu ne­si­nau­do­ja, "feis­bu­ko" ne­tu­ri. Laik­raš­čių, ku­riuo­se spaus­di­na­mi val­džios svei­ki­ni­mai, į jų kai­me­lius neat­ne­ša. Ga­liau­siai, jei­gu ir ži­no­tų, ne­sup­ras­tų kas tai per šven­tė ir kam ji rei­ka­lin­ga. Vie­na die­na, kai esi pa­ger­bia­mas ar­ba vie­nas mė­nuo, kai ta­ve vai­ši­na ne­mo­ka­ma ka­va, nie­ko ne­le­mia. Ne­bent tai pro­ga at­kreip­ti dė­me­sį į pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių pro­ble­mas?

Gy­ve­ni tol, kol esi kam nors rei­ka­lin­gas. Gal vai­kams ir anū­kams? Gal kar­vu­tei ar ka­ti­nė­liui? Kar­tais, kol ne­si vi­sai nu­kar­šęs – ir darb­da­viui. Be­je, vie­na Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­ti kel­miš­kė, džiau­gė­si, jog ten žmo­gus ne taip grei­tai nu­ra­šo­mas. Dau­gy­bė ži­la­gal­vių se­nu­kų dar dir­ba ar tu­ri ama­tą ir siū­lo sa­vo pa­slau­gas.

Tuo tar­pu Lie­tu­vos darb­da­viai daž­niau­sia no­ri jau­nų, stip­rių, rep­re­zen­ta­ty­vios iš­vaiz­dos, ko­mu­ni­ka­bi­lių, mo­kan­čių už­sie­nio kal­bas, vai­ruo­jan­čių, iš­ma­nan­čių kom­piu­te­rų pro­gra­mas dar­buo­to­jų. Bent jau prieš ke­le­tą me­tų kon­kur­sai į pre­ky­bos cent­rų ka­si­nin­kių dar­bo vie­tas pri­lyg­da­vo vos ne "Mis Lie­tu­vos" rin­ki­mams.

Da­bar, kai pu­sė Lie­tu­vos iš­va­žia­vo ieš­ko­ti so­tes­nio kąs­nio, ir pre­ky­bos cent­rų sa­vi­nin­kų no­rai ta­po kuk­les­ni. Vie­na­me did­mies­čio pre­ky­bos cent­re, ku­li­na­ri­jos sky­riu­je te­ko su­si­dur­ti su ko­kių aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų par­da­vė­ja. Su ko­kia pa­gar­ba ji krei­pia­si į pir­kė­ją ir su ko­kia ele­gan­ci­ja pa­duo­da pre­kę – ga­li tik pa­vy­dė­ti. Jos vi­di­nei kul­tū­rai ne­pri­lyg­tų ir šim­tas jau­nų gra­žuo­lių par­da­vė­jų!

Tai­gi, am­žius – ne truk­dis, jei­gu žmo­gus dir­ba tai, ką su­ge­ba ge­riau­siai, jei­gu my­li tai, ką da­ro, ir jei­gu dir­ba ne­vir­šy­da­mas sa­vo jė­gų. To­dėl šian­dien gal ir ne­rei­kė­tų su iro­ni­ja kal­bė­ti apie ži­la­gal­vių eko­no­mi­ką. Ir ne tik to­dėl, jog dėl iš­si­laks­čiu­sio jau­ni­mo nė­ra kam dirb­ti.

Tu­rė­da­mas už­siė­mi­mą vy­res­nio am­žiaus žmo­gus jau­čia­si rei­ka­lin­gas. Jo neap­nin­ka dep­re­si­ja. Pri­si­dur­da­mas prie pen­si­jos jis jau­čia­si oriau, nes ga­li ne­skai­čiuo­ti cen­tų varš­kei. Be to, dar mo­ka mo­kes­čius vals­ty­bei. Da­lį sa­vo pen­si­jos mo­kes­čių pa­vi­da­lu grą­ži­na "Sod­rai".

Ir dak­ta­rui, ku­ris siū­lo pa­žiū­rė­ti į pa­są, ga­li drą­siau at­šau­ti: "Ačiū, sa­vo am­žių ži­nau."