Naujausios
Kiekvienais metais minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių dieną. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pranešė, jog pastaruoju metu bene sparčiausiai didinamos pensijos nuo Naujųjų metų padidės dar 8,11 procento, priklausomai nuo dabar gaunamos sumos apie 20 – 30 ar daugiau eurų.
Verslininkai senjorus vaišina nemokama kava. Šiauliuose pagyvenusiems žmonėms surengtos ekskursijos.
Visa tai perša guodžiančią mintį, jog grįžtama prie senųjų tradicijų, kai žmogaus nugyventas amžius, jo išmintis ir patirtis buvo ypač gerbiami. Deja, apie tai jau byloja tik lietuvių literatūros klasikų kūryba.
Nors liaudies kūryboje yra kitokių pavyzdžių. Kad ir apie tai, kaip sūnus ant rogučių į mišką ketina išvežti seną tėvą, kad jis ten sušaltų ar sudraskytų žvėrys. Atsitokėja tik tuomet, kai jo vaikas prabyla taip pat dirbsiantis rogutes.
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai užsidarinėjo gamyklos ir ardėsi kolūkiai, daugelis vidutinio amžiaus žmonių neteko darbo. Tuomet jie vežėsi į savo namus nusenusius tėvus, atiduodavo jiems geriausią kambarį, kad tik senolis kuo ilgiau gyventų. Nes jis buvo šeimos maitintojas. Kas mėnesį gaudavo garantuotas pajamas – pensiją, kuri būdavo vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis.
Dabar reta šeima taip rūpinasi senais tėvais. Daugelis gyvena bėgdami. Geriausiu atveju kartą per savaitę aplanko. Paguldo į ligoninės slaugos skyrių. Arba atiduoda į senelių namus. Gerai, jeigu tai, pavyzdžiui, Šv. Klaros globos namai, kur kiekvienas senukas turi savo atskirą kambarį, kur tris kartus per dieną duodamas šiltas maistas.
Deja, daugumos senolių vaikai neišgali mokėti už privačius globos namus. Tad jų tėvams tenka gyventi po kelis kambariuose, kęsti priverstinių sugyventinių agresiją, keistus įpročius, blogus kvapus, matyti sunkios negalios kamuojamus bendraamžius, girdėti jų dejavimus.
Amžius – ne trukdis, jeigu žmogus dirba tai, ką sugeba geriausiai, jeigu myli tai, ką daro, ir jeigu dirba neviršydamas savo jėgų.
Šiandieninis gyvasis klasikas vienoje savo humoreskų siūlo seniems žmonėms ir visiems kitiems, nemokantiems anglų kalbos, suteikti neįgalumą. Mat, iš tikrųjų šiandien be anglų kalbos ir kompiuterinio raštingumo senjorų gyvenimas gerokai pasunkėja.
Pavyzdžiui, bankai neseniai panaikino kodų korteles internetine bankininkyste besinaudojantiems gyventojams. Vietoj kortelių pardavinėja kodų generatorius arba siūlo nemokamas programėles išmaniuosiuose telefonuose. Beje, Swedbankas, parodydamas senjorams pagarbą, kodų generatorius davė nemokamai.
Kitiems bankams už generatorių reikėjo susimokėti nuo aštuonių iki dvidešimties eurų. Be to, iš rajono centro ar net kaimo bankų klientai turėjo važiuoti į didmiesčio skyrių po 40 – 80 ir daugiau kilometrų, ten laukti eilėse. Tik vieno kito banko skyrius yra rajonų centruose.
Gerai, jeigu konsultantas geranoriškas, paaiškino, kaip naudotis generatoriumi. Deja, daugelis tik įbrunka instrukciją – ir eik lauk. O sugrįžęs namo skaityk tą instrukciją kaip išmanai. Juolab, kad ir mokami generatoriai – ne tobuli. Mygtukai įsispaudžia į generatoriaus vidų – ir toliau nė iš vietos. Vietoj instrukcijoje nurodyto žodžio, iškrenta žodelis "button". Anglų kalbos nemokantis senjoras negali suprasti, ką tai reiškia. Taip ir neprieina prie savo sąskaitos, nes penkis kartus atlikęs ne tokius veiksmus, užsiblokuoja. Tuomet vėl turi vykti į banko skyrių, mokėti už kelionę, kad sąskaitą atblokuotų.
Taigi, aplinka senjorą nuolat spaudžia prilygti jauniems, imliems žmonėms. Bet ar visuomet tai įmanoma? Ar kiekvienas pagyvenęs žmogus vienodai greit gali priimti naujoves?
Galiausiai vienokį gyvenimą gyvena miesto žmonės, kuriems rengiamos ekskursijos ir duodama nemokama kava, kitokį – kaimo senjorai.
Ponia Ona visą amželį pragyveno kaime. Dirbo paprastus ūkio darbus. Baigė tik aštuonias klases. Mokykloje anglų kalbos niekas jos nemokė – tik rusų ir šiek tiek vokiečių. Bet ar dėl to jos darbas ir dorai nugyventi metai mažiau gerbtini?
Aštuoniasdešimtmetė dėkoja likimui, kad į namus atneša pensiją. Nesusigaudytų, kaip pinigus pasiimti iš bankomato. Ką jau bekalbėti apie internetinę bankininkystę? Vaikai pasklidę po užsienius – irgi negalėtų padėti.
Niekas užkampyje gyvenančios Onos nekviečia į ekskursijas, nevaišina nemokama kava, nes kaime nėra kavinės – tik baras. "Gal per pagyvenusių žmonių dieną jis ir pavaišina nemokamu alumi nusenusius vyrus? O gal ir ne?" – dvejoja moteris.
Ona žino, jog kaime veikia bendruomenė. Bet ten renkasi savi, mandresni, pažįstami. Nemėgsta apšnekų ir tuščio laiko leidimo. Geriau įsijungia televizorių ir žiūri serialus. Tegu dėl herojų likimo kyla kraujo spaudimas, o ne dėl kaimo apšnekų.
Kitame kaime gyvenanti Onos bendraamžė Vanda, vos paeidama pati, dar laiko karvutę ir prieauglio. Dėl sotesnio senatvės kąsnio ir dėl užsiėmimo bei draugystės. Visą gyvenimą gyveno kaip tradicinė kaimietė. Ir dabar nenori savo tvartelio muziejumi paversti, kaip padarė daugelis gerokai stipresnių ir jaunesnių kaimiečių.
Gyvuliukai Vandai suteikia tvirtybės. Juk daktarai sveikatos jai nebesugrąžins. Jeigu, daktarė bus maloninga ir jautri, dar išklausys, išrašys kokį vaistą, nuo kurio greičiau nueisi į kapus negu pasveiksi. O kita be ceremonijų tėkš: "Močiute, pasižiūrėk į savo pasą." Atsieit taip ir turi būti. Turi skaudėti, privalai kentėti arba tručytis vaistais, kurie nuramina simptomus, bet ligos negydo.
Daug tokių vandų ir onų, kurių niekas nepagerbia per Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną. Jos nė nežino, kad tokia diena yra. Nes internetu nesinaudoja, "feisbuko" neturi. Laikraščių, kuriuose spausdinami valdžios sveikinimai, į jų kaimelius neatneša. Galiausiai, jeigu ir žinotų, nesuprastų kas tai per šventė ir kam ji reikalinga. Viena diena, kai esi pagerbiamas arba vienas mėnuo, kai tave vaišina nemokama kava, nieko nelemia. Nebent tai proga atkreipti dėmesį į pagyvenusių žmonių problemas?
Gyveni tol, kol esi kam nors reikalingas. Gal vaikams ir anūkams? Gal karvutei ar katinėliui? Kartais, kol nesi visai nukaršęs – ir darbdaviui. Beje, viena Amerikoje gyvenanti kelmiškė, džiaugėsi, jog ten žmogus ne taip greitai nurašomas. Daugybė žilagalvių senukų dar dirba ar turi amatą ir siūlo savo paslaugas.
Tuo tarpu Lietuvos darbdaviai dažniausia nori jaunų, stiprių, reprezentatyvios išvaizdos, komunikabilių, mokančių užsienio kalbas, vairuojančių, išmanančių kompiuterų programas darbuotojų. Bent jau prieš keletą metų konkursai į prekybos centrų kasininkių darbo vietas prilygdavo vos ne "Mis Lietuvos" rinkimams.
Dabar, kai pusė Lietuvos išvažiavo ieškoti sotesnio kąsnio, ir prekybos centrų savininkų norai tapo kuklesni. Viename didmiesčio prekybos centre, kulinarijos skyriuje teko susidurti su kokių aštuoniasdešimties metų pardavėja. Su kokia pagarba ji kreipiasi į pirkėją ir su kokia elegancija paduoda prekę – gali tik pavydėti. Jos vidinei kultūrai neprilygtų ir šimtas jaunų gražuolių pardavėjų!
Taigi, amžius – ne trukdis, jeigu žmogus dirba tai, ką sugeba geriausiai, jeigu myli tai, ką daro, ir jeigu dirba neviršydamas savo jėgų. Todėl šiandien gal ir nereikėtų su ironija kalbėti apie žilagalvių ekonomiką. Ir ne tik todėl, jog dėl išsilaksčiusio jaunimo nėra kam dirbti.
Turėdamas užsiėmimą vyresnio amžiaus žmogus jaučiasi reikalingas. Jo neapninka depresija. Prisidurdamas prie pensijos jis jaučiasi oriau, nes gali neskaičiuoti centų varškei. Be to, dar moka mokesčius valstybei. Dalį savo pensijos mokesčių pavidalu grąžina "Sodrai".
Ir daktarui, kuris siūlo pažiūrėti į pasą, gali drąsiau atšauti: "Ačiū, savo amžių žinau."