Pasižiūrėk į pasą ...

Regina MUSNECKIENĖ

Kiek­vie­nais me­tais mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną. So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja pra­ne­šė, jog pa­sta­ruo­ju me­tu be­ne spar­čiau­siai di­di­na­mos pen­si­jos nuo Nau­jų­jų me­tų pa­di­dės dar 8,11 pro­cen­to, pri­klau­so­mai nuo da­bar gau­na­mos su­mos apie 20 – 30 ar dau­giau eu­rų.

Vers­li­nin­kai sen­jo­rus vai­ši­na ne­mo­ka­ma ka­va. Šiau­liuo­se pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms su­reng­tos eks­kur­si­jos.

Vi­sa tai per­ša guo­džian­čią min­tį, jog grįž­ta­ma prie se­nų­jų tra­di­ci­jų, kai žmo­gaus nu­gy­ven­tas am­žius, jo iš­min­tis ir pa­tir­tis bu­vo ypač ger­bia­mi. De­ja, apie tai jau by­lo­ja tik lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kų kū­ry­ba.

Nors liau­dies kū­ry­bo­je yra ki­to­kių pa­vyz­džių. Kad ir apie tai, kaip sū­nus ant ro­gu­čių į miš­ką ke­ti­na iš­vež­ti se­ną tė­vą, kad jis ten su­šal­tų ar su­dras­ky­tų žvė­rys. At­si­to­kė­ja tik tuo­met, kai jo vai­kas pra­by­la taip pat dirb­sian­tis ro­gu­tes.

Pir­mą­jį ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­tį, kai už­si­da­ri­nė­jo ga­myk­los ir ar­dė­si ko­lū­kiai, dau­ge­lis vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nių ne­te­ko dar­bo. Tuo­met jie ve­žė­si į sa­vo na­mus nu­se­nu­sius tė­vus, ati­duo­da­vo jiems ge­riau­sią kam­ba­rį, kad tik se­no­lis kuo il­giau gy­ven­tų. Nes jis bu­vo šei­mos mai­tin­to­jas. Kas mė­ne­sį gau­da­vo ga­ran­tuo­tas pa­ja­mas – pen­si­ją, ku­ri bū­da­vo vie­nin­te­lis šei­mos pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

Da­bar re­ta šei­ma taip rū­pi­na­si se­nais tė­vais. Dau­ge­lis gy­ve­na bėg­da­mi. Ge­riau­siu at­ve­ju kar­tą per sa­vai­tę ap­lan­ko. Pa­gul­do į li­go­ni­nės slau­gos sky­rių. Ar­ba ati­duo­da į se­ne­lių na­mus. Ge­rai, jei­gu tai, pa­vyz­džiui, Šv. Kla­ros glo­bos na­mai, kur kiek­vie­nas se­nu­kas tu­ri sa­vo at­ski­rą kam­ba­rį, kur tris kar­tus per die­ną duo­da­mas šil­tas mais­tas.

De­ja, dau­gu­mos se­no­lių vai­kai neiš­ga­li mo­kė­ti už pri­va­čius glo­bos na­mus. Tad jų tė­vams ten­ka gy­ven­ti po ke­lis kam­ba­riuo­se, kęs­ti pri­vers­ti­nių su­gy­ven­ti­nių ag­re­si­ją, keis­tus įpro­čius, blo­gus kva­pus, ma­ty­ti sun­kios ne­ga­lios ka­muo­ja­mus bend­raam­žius, gir­dė­ti jų de­ja­vi­mus.

Am­žius – ne truk­dis, jei­gu žmo­gus dir­ba tai, ką su­ge­ba ge­riau­siai, jei­gu my­li tai, ką da­ro, ir jei­gu dir­ba ne­vir­šy­da­mas sa­vo jė­gų.

Šian­die­ni­nis gy­va­sis kla­si­kas vie­no­je sa­vo hu­mo­res­kų siū­lo se­niems žmo­nėms ir vi­siems ki­tiems, ne­mo­kan­tiems ang­lų kal­bos, su­teik­ti neį­ga­lu­mą. Mat, iš tik­rų­jų šian­dien be ang­lų kal­bos ir kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo sen­jo­rų gy­ve­ni­mas ge­ro­kai pa­sun­kė­ja.

Pa­vyz­džiui, ban­kai ne­se­niai pa­nai­ki­no ko­dų kor­te­les in­ter­ne­ti­ne ban­ki­nin­kys­te be­si­nau­do­jan­tiems gy­ven­to­jams. Vie­toj kor­te­lių par­da­vi­nė­ja ko­dų ge­ne­ra­to­rius ar­ba siū­lo ne­mo­ka­mas pro­gra­mė­les iš­ma­niuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se. Be­je, Swed­ban­kas, pa­ro­dy­da­mas sen­jo­rams pa­gar­bą, ko­dų ge­ne­ra­to­rius da­vė ne­mo­ka­mai.

Ki­tiems ban­kams už ge­ne­ra­to­rių rei­kė­jo su­si­mo­kė­ti nuo aš­tuo­nių iki dvi­de­šim­ties eu­rų. Be to, iš ra­jo­no cent­ro ar net kai­mo ban­kų klien­tai tu­rė­jo va­žiuo­ti į did­mies­čio sky­rių po 40 – 80 ir dau­giau ki­lo­met­rų, ten lauk­ti ei­lė­se. Tik vie­no ki­to ban­ko sky­rius yra ra­jo­nų cent­ruo­se.

Ge­rai, jei­gu kon­sul­tan­tas ge­ra­no­riš­kas, paaiš­ki­no, kaip nau­do­tis ge­ne­ra­to­riu­mi. De­ja, dau­ge­lis tik įbrun­ka inst­ruk­ci­ją – ir eik lauk. O su­grį­žęs na­mo skai­tyk tą inst­ruk­ci­ją kaip iš­ma­nai. Juo­lab, kad ir mo­ka­mi ge­ne­ra­to­riai – ne to­bu­li. Myg­tu­kai įsi­spau­džia į ge­ne­ra­to­riaus vi­dų – ir to­liau nė iš vie­tos. Vie­toj inst­ruk­ci­jo­je nu­ro­dy­to žo­džio, iš­kren­ta žo­de­lis "but­ton". Ang­lų kal­bos ne­mo­kan­tis sen­jo­ras ne­ga­li su­pras­ti, ką tai reiš­kia. Taip ir ne­priei­na prie sa­vo są­skai­tos, nes pen­kis kar­tus at­li­kęs ne to­kius veiks­mus, už­si­blo­kuo­ja. Tuo­met vėl tu­ri vyk­ti į ban­ko sky­rių, mo­kė­ti už ke­lio­nę, kad są­skai­tą at­blo­kuo­tų.

Tai­gi, ap­lin­ka sen­jo­rą nuo­lat spau­džia pri­lyg­ti jau­niems, im­liems žmo­nėms. Bet ar vi­suo­met tai įma­no­ma? Ar kiek­vie­nas pa­gy­ve­nęs žmo­gus vie­no­dai greit ga­li priim­ti nau­jo­ves?

Ga­liau­siai vie­no­kį gy­ve­ni­mą gy­ve­na mies­to žmo­nės, ku­riems ren­gia­mos eks­kur­si­jos ir duo­da­ma ne­mo­ka­ma ka­va, ki­to­kį – kai­mo sen­jo­rai.

Po­nia Ona vi­są am­že­lį pra­gy­ve­no kai­me. Dir­bo pa­pras­tus ūkio dar­bus. Bai­gė tik aš­tuo­nias kla­ses. Mo­kyk­lo­je ang­lų kal­bos nie­kas jos ne­mo­kė – tik ru­sų ir šiek tiek vo­kie­čių. Bet ar dėl to jos dar­bas ir do­rai nu­gy­ven­ti me­tai ma­žiau gerb­ti­ni?

Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė dė­ko­ja li­ki­mui, kad į na­mus at­ne­ša pen­si­ją. Ne­su­si­gau­dy­tų, kaip pi­ni­gus pa­siim­ti iš ban­ko­ma­to. Ką jau be­kal­bė­ti apie in­ter­ne­ti­nę ban­ki­nin­kys­tę? Vai­kai pa­skli­dę po už­sie­nius – ir­gi ne­ga­lė­tų pa­dė­ti.

Nie­kas už­kam­py­je gy­ve­nan­čios Onos ne­kvie­čia į eks­kur­si­jas, ne­vai­ši­na ne­mo­ka­ma ka­va, nes kai­me nė­ra ka­vi­nės – tik ba­ras. "Gal per pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną jis ir pa­vai­ši­na ne­mo­ka­mu alu­mi nu­se­nu­sius vy­rus? O gal ir ne?" – dve­jo­ja mo­te­ris.

Ona ži­no, jog kai­me vei­kia bend­ruo­me­nė. Bet ten ren­ka­si sa­vi, mand­res­ni, pa­žįs­ta­mi. Ne­mėgs­ta ap­šne­kų ir tuš­čio lai­ko lei­di­mo. Ge­riau įsi­jun­gia te­le­vi­zo­rių ir žiū­ri se­ria­lus. Te­gu dėl he­ro­jų li­ki­mo ky­la krau­jo spau­di­mas, o ne dėl kai­mo ap­šne­kų.

Ki­ta­me kai­me gy­ve­nan­ti Onos bend­raam­žė Van­da, vos paei­da­ma pa­ti, dar lai­ko kar­vu­tę ir prieaug­lio. Dėl so­tes­nio se­nat­vės kąs­nio ir dėl už­siė­mi­mo bei drau­gys­tės. Vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­no kaip tra­di­ci­nė kai­mie­tė. Ir da­bar ne­no­ri sa­vo tvar­te­lio mu­zie­ju­mi pa­vers­ti, kaip pa­da­rė dau­ge­lis ge­ro­kai stip­res­nių ir jau­nes­nių kai­mie­čių.

Gy­vu­liu­kai Van­dai su­tei­kia tvir­ty­bės. Juk dak­ta­rai svei­ka­tos jai ne­be­sug­rą­žins. Jei­gu, dak­ta­rė bus ma­lo­nin­ga ir jaut­ri, dar iš­klau­sys, iš­ra­šys ko­kį vais­tą, nuo ku­rio grei­čiau nuei­si į ka­pus ne­gu pa­sveik­si. O ki­ta be ce­re­mo­ni­jų tėkš: "Mo­čiu­te, pa­si­žiū­rėk į sa­vo pa­są." At­sieit taip ir tu­ri bū­ti. Tu­ri skau­dė­ti, pri­va­lai ken­tė­ti ar­ba tru­čy­tis vais­tais, ku­rie nu­ra­mi­na simp­to­mus, bet li­gos ne­gy­do.

Daug to­kių van­dų ir onų, ku­rių nie­kas ne­pa­ger­bia per Tarp­tau­ti­nę pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną. Jos nė ne­ži­no, kad to­kia die­na yra. Nes in­ter­ne­tu ne­si­nau­do­ja, "feis­bu­ko" ne­tu­ri. Laik­raš­čių, ku­riuo­se spaus­di­na­mi val­džios svei­ki­ni­mai, į jų kai­me­lius neat­ne­ša. Ga­liau­siai, jei­gu ir ži­no­tų, ne­sup­ras­tų kas tai per šven­tė ir kam ji rei­ka­lin­ga. Vie­na die­na, kai esi pa­ger­bia­mas ar­ba vie­nas mė­nuo, kai ta­ve vai­ši­na ne­mo­ka­ma ka­va, nie­ko ne­le­mia. Ne­bent tai pro­ga at­kreip­ti dė­me­sį į pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių pro­ble­mas?

Gy­ve­ni tol, kol esi kam nors rei­ka­lin­gas. Gal vai­kams ir anū­kams? Gal kar­vu­tei ar ka­ti­nė­liui? Kar­tais, kol ne­si vi­sai nu­kar­šęs – ir darb­da­viui. Be­je, vie­na Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­ti kel­miš­kė, džiau­gė­si, jog ten žmo­gus ne taip grei­tai nu­ra­šo­mas. Dau­gy­bė ži­la­gal­vių se­nu­kų dar dir­ba ar tu­ri ama­tą ir siū­lo sa­vo pa­slau­gas.

Tuo tar­pu Lie­tu­vos darb­da­viai daž­niau­sia no­ri jau­nų, stip­rių, rep­re­zen­ta­ty­vios iš­vaiz­dos, ko­mu­ni­ka­bi­lių, mo­kan­čių už­sie­nio kal­bas, vai­ruo­jan­čių, iš­ma­nan­čių kom­piu­te­rų pro­gra­mas dar­buo­to­jų. Bent jau prieš ke­le­tą me­tų kon­kur­sai į pre­ky­bos cent­rų ka­si­nin­kių dar­bo vie­tas pri­lyg­da­vo vos ne "Mis Lie­tu­vos" rin­ki­mams.

Da­bar, kai pu­sė Lie­tu­vos iš­va­žia­vo ieš­ko­ti so­tes­nio kąs­nio, ir pre­ky­bos cent­rų sa­vi­nin­kų no­rai ta­po kuk­les­ni. Vie­na­me did­mies­čio pre­ky­bos cent­re, ku­li­na­ri­jos sky­riu­je te­ko su­si­dur­ti su ko­kių aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų par­da­vė­ja. Su ko­kia pa­gar­ba ji krei­pia­si į pir­kė­ją ir su ko­kia ele­gan­ci­ja pa­duo­da pre­kę – ga­li tik pa­vy­dė­ti. Jos vi­di­nei kul­tū­rai ne­pri­lyg­tų ir šim­tas jau­nų gra­žuo­lių par­da­vė­jų!

Tai­gi, am­žius – ne truk­dis, jei­gu žmo­gus dir­ba tai, ką su­ge­ba ge­riau­siai, jei­gu my­li tai, ką da­ro, ir jei­gu dir­ba ne­vir­šy­da­mas sa­vo jė­gų. To­dėl šian­dien gal ir ne­rei­kė­tų su iro­ni­ja kal­bė­ti apie ži­la­gal­vių eko­no­mi­ką. Ir ne tik to­dėl, jog dėl iš­si­laks­čiu­sio jau­ni­mo nė­ra kam dirb­ti.

Tu­rė­da­mas už­siė­mi­mą vy­res­nio am­žiaus žmo­gus jau­čia­si rei­ka­lin­gas. Jo neap­nin­ka dep­re­si­ja. Pri­si­dur­da­mas prie pen­si­jos jis jau­čia­si oriau, nes ga­li ne­skai­čiuo­ti cen­tų varš­kei. Be to, dar mo­ka mo­kes­čius vals­ty­bei. Da­lį sa­vo pen­si­jos mo­kes­čių pa­vi­da­lu grą­ži­na "Sod­rai".

Ir dak­ta­rui, ku­ris siū­lo pa­žiū­rė­ti į pa­są, ga­li drą­siau at­šau­ti: "Ačiū, sa­vo am­žių ži­nau."

Komentarai

Optimistas    Tre, 2019-10-16 / 14:06
Susidaro toks įspūdis, kad autorė moka tik dejuoti savo straipsneliuose. Visi žinom situacija Lietuvoje, bet ar reikia kiekviena karta verkšlenti ir matyti tik blogąją pusę. Siūlyčiau autorei pasistengti matyti gražiąsias Lietuvos puses, visgi, tiek gero aplinkui!
Senjoras    Ket, 2019-10-17 / 19:09

In reply to by Optimistas

Kam gi taip gera aplink? Ar tiems, kas nelegaliai stumia savo "versla" (narkotikai, prostitucija, nelegali maisto produktų antisanitarinėmis sąlygomis gamyba, įvairios suktybės ir pan.)...?
Optimistui    Pen, 2019-10-18 / 06:45

In reply to by Optimistas

O tu matyt vienas is tu kurie jei tik galetu savo teva su rogutem i miska isveztu , tik pries tai paklaustum kur santaupas laiko ? Ir gryzes is misko tas pacias rogus sugebetum parduoti . Verkslentojau tu verkslentojau
kike    Tre, 2019-10-16 / 22:51
Na, nesipiktinkit, gerai, kad rašo tiesą. Kita tiesa tokia, tie aprašyti senjorai, prieš 30 metų baltijos kelyje, ar prie seimo rūmų klykė: Laisvę Lietuvai. Laisvė atėjo, sugrįžo, laisvė aplinkui. Deja, laisvės kaina didelė, brangi. Mokėkit. O mokėti teks daug kam. Ir ilgai.
Vėja    Šeš, 2019-10-19 / 14:31
Geras straipsnis, ačiū žurnalistei Reginai. Viskas čia tiesa - senjorai Lietuvoje tikrai sunkiai verčiasi (dauguma). O kur žmonių, kitų lietuvių, požiūris į senyvo amžiaus žmones. Trūksta meilės ir pagarbos vienas kitam.
Saulius    Sek, 2019-10-20 / 10:58
Kaip ir visose amžiaus grupėse, taip ir senjorų yra įvairiausių, nereikia stigmatizuot, neva kaimiečiai nuskurdę ir apleisti.Bent jau tarp mano pažįstamų neskursta nei vienas, kurie per gyvenimą kantriai dirbo, taupė, o ne uliavojo.Pas visus butai, sodai , garažai, aprūpinti vaikai, dar ir anūkams kiša.Aišku, jei autorė dėl minorinio straipsnio nori rast negatyvių pavyzdžių - jų randa.Bet nereikia dėl jų pačių pasirinkto gyvenimo būdo kaltint abejingumu visuomenę , nejautrumu darbdavius , gobšumu Sodrą.
Geras straipsnis    Ket, 2019-11-07 / 08:54
Aišku galima džiaugtis, saulės spinduliai šviečia visiems vienodai😊Bet daugiau visa kita senam žmogui LT sunkiai prieinama. Autorė parašė kaip yra. Būtų gerai kad paskaitytų jauni, gyvenimo ratas sukasi greitai😊

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.