Naujausios
Vytautas Kudžma, pensininkas iš Kelmės rajono Lupikų kaimo:
– Visą laiką gyvenome Šiauliuose. Keturiasdešimt metų plušėjome eiliniais darbininkais.
Išėję į pensiją, grįžome į žmonos tėviškę Lupikus.
Buvo gaila parduoti tėvų namus.
Be to, mieste, kol dirbi, dar gyveni. Kai nedir bi, tik egzistuoji. O kaime yra kur pajudėti.
Priimdami šį sprendimą padėjome ir vaikams, palikdami jiems butą mieste. Ketverius metus gyvendami kaime
pastebėjome daug keistų dalykų.
Čia lyg veidrodyje atsispindi nelogiškų valdžios sprendimų pasekmės. Pensininkai verkia dėl sumažintų pensijų. Bet ką daryti jaunam, neturinčiam darbo? Tėvai vaikus iš paskutiniųjų leidžia į mokslą. Investuoja didelius pinigus. O baigę mokslus vaikai diplomus padeda dulkėti.
Gal kada nors pravers, kai pagerės laikai? Nedarbas Kelmės rajone – dar skaudesnis. Nei stambesnio verslo, nei pramonės. O viena stambiausių Kelmės įmonių – pieninė – priima į darbą neįgaliuosius, nes už tai gauna subsidijas.
Šešiasdešimt, arba 42 procentus, visų darbo vietų užima žmonės, kurie jau gauna valstybės
paramą – neįgalumo pensijas. O galėtų dirbti jauni, sveiki, pajėgūs žmonės, turėti išgyvenimo
šaltinį ir mokėti valstybei mokesčius. Ar valstybė tokia turtinga, kad visaip remia stambesniuosius pramonininkus? Sąžiningai dirbančius ir savo gyvenimu besirūpinančius
kaimo žmones piktina visa paramų politika. Suprantama, kaime darbo nėra, tačiau bent bulvę ir buroką gali užsiauginti kiekvienas. Gali laikyti ir triušį ar vištą – aplink pilna žolės. O dabar
daugelis susėdę su būriu vaikų laukia pašalpų. Gavę pašalpas važiuoja miestą apsipirkti.
Grįžta taksi. Moterys neteka. Vaidina vienišas mamas. Ima iš valstybės pašalpas. O šalia
yra vyras. Kartais ir ne bet koks, valdantis keliolika hektarų žemės. Sumažino motinystės
išmokas. Mamos tuoj piktinasi. Negimdys vaikų. Tai ar vaikai yra verslas? Kas mūsų
kartai mokėjo pašalpas? Žmona sako: „Gavai 56 dienas prieš gimdymą, tiek pat po gimdymo – ir drožk į darbą. Ir nesipiktinome, vis tiek gimdėme vaikus, nes tokios buvo
iš tėvų ir senelių perimtos šeimos tradicijos.“ Arba, žiūrėk, gauna kokia senutė septynis
šimtus litų už globą. Ji dar žvitri, dar vištas lesina – o, pasirodo, reikalinga globėja.
Jeigu žmogus guli ant lovos, suprantama. Tokį reikia globoti. Bet yra senukų, kurie dar padeda ir savo globėjams. Sodini sau daržovę, deklaruoji – tau dar primoka. Miršta
žmogus – duoda pinigų palaidoti. Pagimdai vaiką – moka. Prarandi darbą – gauni bedarbio
pašalpą. Kokiais laikais dar yra taip buvę? Ar ne per daug vieni yra lepinami, o nuo kitų
diriami devyni kailiai? Tokia socialinės apsaugos sistema galima tik labai turtingose valstybėse.
Užrašė Regina
MUSNECKIENĖ