
Naujausios
Privačios vaikų klinikos „Mama aš sergu“ vadovei Indrei Plėštytei – Alminei socialiniuose tinkluose paskelbus, jog nekonsultuos pacientų rusų kalba, kilo pasipiktinimo banga. Gydytoja išvadinta naciste, iškoneveikta bjauriais epitetais, kaltinta pacientų diskriminavimu, siūlyta prisiminti Hipokrato priesaiką, netgi atimti gydytojos licenciją.
Taip darosi praėjus beveik 35 metams po Kovo 11- osios akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo paskelbimo! Kas tai? Nauja okupacija? Ar senosios, pusšimtį metų trukusios okupacijos tęsinys?
Kiekvienam sąmoningam piliečiui turėtų būti kaip du kart du aišku, kad Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje yra ir valstybinė lietuvių kalba. Ir jeigu jau gyveni Lietuvoje, nori naudotis visomis tos šalies gyventojo teisėmis, integruotis į visuomenę, gauti paslaugas, privalai gerbti lietuvių tautą ir kalbėti valstybine kalba.
Po pasaulį pasklidę mūsų tautiečiai jau pirmaisiais gyvenimo svetimose šalyse mėnesiais stengiasi išmokti tos šalies kalbą. Nes žino, jog niekas su jais lietuviškai nekalbės nei parduotuvėje, nei poliklinikoje, nei viešajame transporte ar vaistinėje.
Su pasipiktinimą dėl gydytojos pareiškimo liejančiais Lietuvos rusakalbiais jokios įstaigos darbuotojas rusiškai nekalbėtų nei Vokietijoje, nei Prancūzijpoje, nei Italijoje, nei Švedijoje, nei jokioje kitoje šalyje. Nes ten taip pat priimta kalbėti valstybine kalba.
Ir ten rusakalbiai, ko gero, nedrįstų kelti tokio šaršalo.
Lietuvoje jie, matyt, vis dar jaučiasi šeimininkais. Neatsitiktinai socialiniuose tinkluose pasirodo žinutės, jog Vilnius – rusakalbių miestas. Kad rusų kalba daug gražesnė už lietuvių, ir lietuvių kalbos neverta mokytis.
Su tokiu požiūriu į Lietuvą susidūriau praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai studijavau Vilniaus universitete, o vėliau dirbau lietuviškoje mokykloje, kurioje buvo ir rusiškų klasių. Mat, mokėsi karininkų vaikai.
Vilniaus gatvėse, troleibusuose, autobusuose girdėjau daugiau rusiškos negu lietuviškos šnekos. Neretai ir mums lietuviams tekdavo prisitaikyti, prabilti rusų kalba. Nes koks troleibuso vairuotojas ar kontrolierius, kultūros įstaigos kasininkė, bendrabučio budėtoja buvo rusakalbiai. Kartais nė nesusimąstydavome, kodėl, gyvendami Lietuvoje, turime kalbėti rusiškai. Mat, buvome auklėjami internacionaline dvasia.
Tas pats buvo ir pusiau lietuviškoje, pusiau rusiškoje mokykloje. Lietuviškose klasėse pamokos vyko lietuvių kalba, bet visa komunikacija per pertraukas, pedagogų posėdžiai – rusų. Turėjome prisitaikyti prie aukštus kuodus pasistačiusių, kailiais ir auksu apsikarsčiusių poniučių – mokytojomis dirbusių karininkų žmonų.
Nes jos ir jie anuomet jautėsi Lietuvos šeimininkais.
Tuomet, būdama sąmoninga ir patriotiškai nusiteikusi lituanistė, kartais parodydavau nepasitenkinimą ir susilaukdavau karininkų žmonų nemalonės. Nors direktorius buvo lietuvis, bet rusų poniučių įtaka irgi buvo svari.
Panašu, kad tas šeimininko jausmas rusams, o gal ir kitiems rusakalbiams nepraėjo iki šiol. Juolab, kad tų rusakalbių per pastarąjį dešimtmetį pastebimai padaugėjo.
Simbolinę Sausio 13 -ąją paskelbusi, jog rusų kalba pacientų nekonsultuos, vaikų ligų gydytoja išdėsto svarius argumentus, kodėl to daryti negali.
Visų pirma ji – jaunesniosios kartos atstovė, kuriai vidurinėje mokykloje jau nebuvo brukama rusų kalba, tad gerai jos nemoka. Konsultacija gali būti netiksli ir nekokybiška. Todėl siūlo rusakalbiams atsivesti kvalifikuotą vertėją ir patiems susimokėti už jo paslaugas.
Protingas ir patriotiškas pasiūlymas. Jis gali tapti savotišku vaistu nuo nenoro vartoti lietuvių kalbos.
Antra, gydytojai, kuri yra Lietuvos pilietė, gyvena savo šalyje ir kalba lietuviškai, nusibodo nuolat kęsti rusakalbių nuostabą ir pasipiktinimą, kad nekalba rusiškai. Tarsi tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Esą dažnas nė nepasisveikina lietuviškai. Kai gydytoja prabyla lietuviškai, skuba pranešti, jog jie nesupranta ir reikalauja, kad gydytoja kalbėtų rusiškai.
Tokiu atveju medikai privalėtų tapti ne tik gydytojais, slaugytojomis, bet būti dar ir poliglotai, mokantys dešimtis kalbų. Nes kitą dieną kalbėti angliškai gali pareikalauti koks britas ar amerikietis, prancūziškai – prancūzas, itališkai – italas, ispaniškai – ispanas. Bet ačiū Dievui, pastarųjų Lietuvoje nėra tiek daug kiek rusų ir kitokių slavų. Ir jie nėra tokie įžūlūs.
Beje, rusakalbių įžūlumą ir vis dar okupanto požiūrį į Lietuvą bei lietuvius skatiname ir mes patys.
Pakenčiame, kai žmogus gimęs, ir užaugęs bei visą savo gyvenimą praleidęs Lietuvoje nesimoko lietuvių kalbos, o gal moka, tik iš principo nenori ja kalbėti, ir patys laužome liežuvius, atsakydami jam rusiškai.
Palaikome ir išlaikome rusiškas mokyklas, kurių yra visuose miestuose, o ypač apstu Vilniuje ir Klaipėdoje. Tiesa, pastaruoju metu pradėta atsargiai kalbėti, kad jose daugiau dalykų turėtų būti dėstoma lietuvių kalba. Daugiau lietuvių kalbos pamokų. Esą, kad patiems rusakalbiams vaikams būtų lengviau įstoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Elgiamės taip lyg rusų vis dar bijotume. Lyg negalėtume tiesiai šviesiai pasakyti:„Gyvenate Lietuvoje, tad būkite malonūs mokytis lietuvių kalba ir lietuviškose mokyklose.“ Principingai ir patriotiškai. Taip kaip pasakė rusiškai nekonsultuosianti gydytoja.
Deja, užuot principingai pasielgę toliau auginame buvusiems okupantams ir jų palikuonims ragus.
Visoje Europoje valstybės steigiamose mokyklose pamokos vyksta tik valstybine kalba. Kodėl Lietuvoje turi būti kitaip? Kodėl iš biudžeto, kuriame trūksta ir trumpa, dar reikia finansuoti rusakalbių mokyklas?
O tuo tarpu Kelmės ir dar kelių rajonų specialiosioms mokykloms mokymo aplinkai finansuoti neskiriamos lėšos, nes pritrūksta vieno ar poros iš kitų rajonų važinėjančių mokinių. Mat, mokykla neišlaiko regioninės ugdymo įstaigos statuso.
Valstybė taupo lėšas, sukurdama kvailiausius reikalavimus ir kriterijus, kuriuose kalba eina net ne apie vaikų skaičių, o apie tai, iš kur tas vaikas važinėja. Tarsi nelaimingas, neįgalus vaikas iš Kelmės rajono būtų ne to paties regiono kaip iš Radviliškio ar Kuršėnų važinėjantis.
Bet netaupo finansuodama rusiškas mokyklas ir tęsdama kažkokios antrinės valstybės valstybėje egzistavimą.
Juk už tuos pinigus galėtume pasamdyti daugiau specialistų, kurių taip trūksta įtraukiajam ugdymui, formuoti mažesnes klases nedidelių miestelių gimnazijose, pasiūlyti geresnes sąlygas lietuviškų mokyklų mokytojams ir mokiniams.
Deja, daugelis lietuvių, o ypač tų, kurie turi sprendimų galią, dar serga okupuoto žmogaus sindromu. Mentaliai okupuoto.
Kaip kitaip galėtum paaiškinti, jog lietuvišką pavardę turinti buvusi premjerė lenkams giriasi, jog jos šeimoje buvo kalbama lenkiškai? Kaip paaiškinti tokį fenomeną, kai lenkė ministrė skuba keisti lietuvišką abėcėlę, kad su dviguba w galėtų rašyti savo vardą ir pavardę, ir niekas tam reikšmingiau nepasipriešina?
Dabar labai užjaučiame ukrainiečius, kurių dalis nesimoko lietuviškai, nes tikisi greitai grįžti į savo Tėvynę. Bet kodėl jie tuomet šneka ne ukrainietiškai, o rusiškai? Yra rusai iš prigimties? Nutautinti? Ar serga okupuoto žmogaus sindromu kaip ir daugelis lietuvių.