Nuskurdę ar išlepę?

Regina MUSNECKIENĖ
Vienos vaikus gelbėjančios organizacijos atstovė televizijos laidoje skundėsi, kad koronavirusas dar labiau išryškino nepasiturinčių šeimų skurdą ir socialinę atskirtį. Kaip baisią tautos tragediją kalbėtoja pateikė faktą, jog dalis Lietuvos vaikų neturi kompiuterių. Kaip jie dalyvaus nuotoliniame mokyme?

Problema, pasirodo, išsprendžiama. Mokyklos iššlavė informatikos kabinetus, atidavė kompiuterius nepasiturintiems vaikams. Be to, tūkstančius kompiuterių ir planšečių perka Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Juos taip pat išdalins tiems mokiniams, kurie neturi.

Tačiau socialinės atskirties ryškintoja randa dar vieną argumentą. Esą kai kurie vaikai neturės nė stalo, ant kurio pasidėtų kompiuterį. Suprask valstybės sąskaita reikėtų nupirkti ir stalus.

Dar viena bėda dėl koronaviruso – kadangi į mokyklas vaikai neina, dienos centrų taip pat lankyti negali, daugelis socialiai remtinų šeimų vaikų, alkani. Mat, mokyklose ir dienos centruose gaudavo nemokamą maitinimą.

Jeigu iš tiesų taip yra, kyla klausimas, ką veikia tų vaikų tėvai? Ar jie geba vaikelius tik paleisti į pasaulį, o rūpintis jau nebe? Juk kiekvienam vaikui gauna kelias dešimtis eurų vaiko pinigų. Mokykliniai autobusėliai toms šeimoms, kurių vaikai gaudavo nemokamą maitinimą, išvežioja maisto produktų paketus. Tėvams belieka iš jų tik ką nors pagaminti. Negi ir virti sriubą savo vaikams per sunku?

Kaip tuomet pavadinti socialinę atskirtį? Skurdu? O gal tingėjimu ir išlepimu?

Juk dirbančios šeimos maisto produktams išleidžia didelę dalį savo pajamų. Joms reikia uždirbti pinigus sau, sumokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo fondui, ligonių kasoms, kad užtektų išlaikyti mokyklas, gydymo įstaigas, gydytis patiems ir gydyti tuos, kurie nedirba, aprūpinti jų vaikus nemokamais maisto paketais, kompiuteriais.

Taip, pandemija ir karantinas pažėrė šiek tiek problemų. Bet ar kartais neielgiame lyg nekantrūs, kaprizingi vaikai?

Antai, žinomas verslininkas socialiniuose tinkluose išliejo pyktį, jog negalės dalyvauti, kai jo žmona gimdys trečiąją atžalą. Mat, du pirmieji jo vaikai gimė užsieniuose. O trečiajam lemta gimti Lietuvoje. Ir dar nedalyvaujant tėvui.

Ir vėl tragedija! Esą valstybinėse ligoninėse akušerijos skyriuose dirba daug smurtautojų. Apie tai liudijančios jo žmonos iš gimdyvių surinktos istorijos.

...kai pirmąkart tapau motina, akušerė, kreipdamasi mažybiniais žodžiais, mokė, ką turiu daryti. O slaugutė stovėjo šalia, šluostė prakaitą ir guodė, kad jau greit, greit viskas praeis.

Tiesa, į diskusiją įsitraukus keletui žinomų žmonių, kurie atskleidė visai kitokias istorijas, verslininkas išėmė savo tekstą iš virtualios erdvės ir atsiprašė medikų. Apkaltino mėnulio pilnatį, susiklosčiusią situaciją ir savo įsiūtį. Gerai bent tiek.

Karčių istorijų iš susidūrimų su medikais, ko gero, prisimena ne vienas žmogus, tarp jų ir gimdyvės. Bet ar turime teisę mesti šešėlį ant visos medikų bendruomenės, o tuo pačiu ant Lietuvos, palyginti geroms mūsų gydymo įstaigoms priešpastatydami Briuselio ir kitų šalių privačias ligonines.

Ar turime teisę absoliutinti ir įžeidinėti savo profesijai ištikimus, pasiaukojamai dirbančius gydytojus, kurie kartais daro stebuklus, atlikdami sudėtingas operacijas, iš mirties patalo prikeliantys žmones antrajam gyvenimui, ištaisantys sudėtingas širdies ydas kelių dienų kūdikiams? Tie, prie kurių gyvenimo istorijos prisilietė stebuklingos tokių medikų rankos ir teisingos širdys, gydytojus vadina dievais.

Bet sugrįžkime prie gimdymų, kuriuose pagal šiandieninių jaunų tėvų požiūrį, būtinai turi dalyvauti tėvas. Ar tikrai tokia baisi tragedija, kad jis nedalyvaus?

Šiandieninė jaunų tėvų karta nežino, kokiomis sąlygomis ir kaip juos pagimdė motinos. Sovietiniais laikais ir Nepriklausomybės pradžioje nebuvo nė kalbos, kad gimdant galėtų dalyvauti kūdikio tėvas. Nemanau, kad ir moterys būtų to norėjusios.

Įsivaizduokite: palata, kurioje trys gimdyvės. Kai prasideda sąrėmiai, viena iš skausmo raitosi lovoje, kita šliaužioja keliais, trečia rusiškais keiksmažodžiais keikia skausmų kaltininką savo vyrą ir rėkia taip, kad skleidžiasi visa ligoninė.

Su savo kančia jautiesi tokia menka, kad po to, kai pagaliau vaikelis ateina į pasaulį, darosi gėda, jog nemokėjai ištylėti to baisaus, nenusakomo skausmo. Ar reikia, kad visa tai matytų vyras? Tai tik moters dalia. Tik jos galia. Tik jai gamtos duota teisė. Tik jos stebuklas ir jos paslaptis. Ar būtina vyrui matyti gamtiškąją to stebuklo pusę?

Nežinau, ar šiandieninės akušerės prieš gimdyves smurtauja. Anuomet, kai pirmąkart tapau motina, akušerė, kreipdamasi mažybiniais žodžiais, mokė, ką turiu daryti. O slaugutė stovėjo šalia, šluostė prakaitą ir guodė, kad jau greit, greit viskas praeis. Jos elgėsi ne kaip smurtautojos, o kaip motinos.

Kai motina tapau antrą kartą, akušerė nepasižymėjo didele kultūra. Bet ir nesmurtavo. Ir manau, jeigu būtų kilę komplikacijų, būtų nuoširdžiai gelbėjusi.

Kūdikius ankstesniais laikais vos gimusius išnešdavo į kūdikių palatą. Motinai stipriai tarsi į į kokoną suvystytą mažylį duodavo tik tuomet, kai ateidavo laikas maitinti. Sunku būdavo skirtis su mažučiu miegančiu kamuoliuku. Bet buvo tokia tvarka ir jos paisėme.

Kūdikiai toje atskiroje palatoje vienas per kitą verkdavo. Kiekvienai mamai skaudėdavo širdį. Gal čia verkia jos mažylis?

Iš šių dienų perspektyvos žiūrint, gal ir gerai, kad mažylius atskirdavo. Gimdyvėms leisdavo pailsėti. Tuomet populiarus buvo posakis: šešias savaites gimdyvės viena koja karste.

Apie jos lankymą ligoninėje nebuvo nė kalbos. Ir mobiliųjų telefonų, nė feisbukų neturėjome. Į namus laidiniu telefonu galėjai paskambinti tik iš ligoninės telefono.

Kūdikį slapčia nuo ligoninės personalo tėvui parodydavom pro palatos langą. Ir ligoninėje tekdavo gulėti mažiausiai aštuonias paras po gimdymo. Jeigu gimdymas komplikuotas, dar ir ilgiau.

Nė viena nuo to nenumirėme. Ir vyrai sulaukdavo tos dienos, kai galėdavo ateiti į ligoninės priimamąjį su dviem puokštėm gėlių: viena žmonai, kita – akušerei, priėmusiai gimdymą. Koks džiaugsmas būdavo pirmą kartą pamatyti į pasaulį atėjusį žmogutį.

Ar geresnė tvarka dabar, kai vos pagimdžiusiai moteriai paliekama rūpintis mažyliu? Net tokiu atveju, kai daromas Cezario pjūvis. Ar gerai, kai pas mamytę jau antrą dieną po gimdymo leidžiama sugužėti visai plačiai lankytojų giminei. O po trijų parų tave jau krapšto namo. Esi varoma iš ligoninės, nors po operacijos dar neištraukti siūlai. Nes viskas vertinama pinigais, gaunamais iš Ligonių kasų.

Kažin ar visos šios problemos nėra svarbesnės už tai, kad laikinai, kol siaučia koronavirusas, vyrams neleidžiama dalyvauti gimdyme?