Naujausios
Seimo rinkimų laikotarpiu viešąją erdvę užtvindžiusios patyčios, apkalbos ir psichologinis smurtas tęsiasi ir po rinkimų. Tik dar labiau įsibėgėjęs. Mat, formuojama valdančioji koalicija. Valdyti nori visi. Paklusti valdantiesiems – nenori niekas.
Dar rinkimų laikotarpiu oponentai žiniasklaidos pagalba rėmė į kampą rinkimus laiminčiųjų socialdemokratų lyderę Viliją Blinkevičiūtę – bus ar nebus ji premjerė. Tarsi tai būtų gyvybės ir mirties klausimas. Vieną dieną, neištvėrusi spaudimo, ėmė ir prisižadėjo – bus premjere. Žiniasklaidai, nes to klausė būtent ji. Rinkėjai neklausė nieko. Tiesiog balsavo už socialdemokratus, ne už vieną Viliją Blinkevičiūtę.
Kai socdemų lyderė pranešė, kad ministre pirmininke nebus, dėl pensinio amžiaus ir dėl sveikatos, vėl kilo sąmyšis. Ne tiek rinkimų laimėtojų rėmėjų, kiek oponentų stovykloje. Pastarieji, pasitelkę savus politologus ir žurnalistus, ėmė raudoti lyg darželinukai mamos: apgavo, apmelavo, nuvylė ir t.t.
Kai kurie įžvelgė net pensininkų įžeidimą. Neva pasakymu, jog ji jau pensininkė, davė suprasti, jog pensininkas negali dirbti. Gali, tik nelygu kokį darbą. Ir nelygu kokiu krūviu. Daugelis moterų aiškina, jog jau būnant 55-erių kažkas lyg nubrėžia ribą. Sumažėja energijos, sulėtėja apsukos. Sovietiniais laikais tokio amžiaus moterys jau būdavo išleidžiamos į pensiją. Ko gero, visus žmogaus galimybių deficitus buvo apskaičiavę ir medikai. Dabar pensinis amžius pailgėjo visu dešimtmečiu. Ar tiek pagerėjo žmonių sveikata ir pailgėjo gyvenimo trukmė? Vargu bau...
Taigi, socialdemokratų lyderės žingsnį visiškai įmanoma suprasti. Galima vertinti, kad pasielgė teisingai, realiai įvertindama savo pajėgumus ir užleisdama vietą jaunam partijos kolegai.
Bet Lietuvoje tęsiasi pjudymo ir kiršinimo kultūra. Juk oponentams palanku būsimus valdančiuosius dar nė nepradėjusius valdyti sukiršinti su rinkėjais, su pensininkais, su galimais koalicijos partneriais. Įsiūbuoti neigiamas emocijas. Taip lengviau negu patiems būti pranašesniais, daugiau dirbti ne sau, o Lietuvai ir labiau įtikti rinkėjams. Geriau mušti kitus. Kad bijotų. Juolab, kad, norėdamas mušti, pagalį visad rasi.
Gali būti, kad V. Blinkevičiūtė, prieš rinkimus pasižadėdama būti premjere, nė nemelavo. Bet aršus oponentų puolimas, jau išankstinis jos kompetencijos menkinimas per rinkimų maratoną, matyt, privertė persigalvoti. Atgrasė kaip dabar madinga sakyti. Juk tuos ketverius metus būtų reikėję spręsti ne tik valstybės problemas, bet ir kęsti nuolatinį puolimą. Tam reikia storos, gal net ne moters, o jauno tvirto vyro odos.
Net buvęs policininkas Saulius Skvernelis premjeru tapo sveikas, o po kurio laiko susirgo vėžiu. Manote tam nepasitarnavo aršių oponentų nuolat laidomi pagrįstos ir nepagrįstos kritikos pagaliai?
Beje, šis politikas dabar ir pats perėmė panašią taktiką, viešai apkalbėdamas, apkaltindamas, purvais drabstydamas „valstiečių“ vedlį , kategoriškai atsisakydamas kartu su buvusiais savo bendrapartiečiais kurti valdančiąją koaliciją.
Kada ir kokia juoda katė perbėgo tarp dviejų politikų? Ir už ką taip užsiširdyta, kad du vyrai negali būti net vienoje patalpoje? Juk būtent Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje S. Skvernelis iškilo kaip politikas. Tapo net premjeru. Dalyvavo Prezidento rinkimuose.
O kai kitą kadenciją „valstiečiai“ nesurinko tiek mandatų, kad formuotų valdančiąją daugumą, Skvernelis išėjo iš frakcijos, sukūrė savo partiją ir išsivedė dalį buvusių bendrapartiečių, kurie kaip ir jis pats į Seimą pateko su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vėliava. Kaip nori taip vartyk, vis tiek kvepia išdavyste ir savanaudiškumu.
Jeigu jau taip nepatiko „valstiečiai“ ir jų vadas, reikėjo savo partiją kurti ir bendraminčius burti anksčiau, dar prieš rinkimus. Toks elgesys būtų garbingas. Bet buvo patogiau pasinaudoti aukšta vieta sąraše, ir išeiti iš partijos su kraičiu.
Keisčiausia, jog politikas ir šiomis dienomis gąsdindamas, jog „valstiečių“ frakcija, patekusi į valdančiąją koaliciją, bus nepatvari, pats kelia sumaištį viešojoje erdvėje kritikuodamas jau ir socialdemokratus. Esą jie formuoti valdančiąją koaliciją visiškai nepasiruošę. Procesą vadina chaosu.
Tai rimtas signalas, jog šiltame valdančiosios koalicijos užantyje gali išaugti gyvatė.
Mandagių žodžių nerenka ir Žemaitaitis, pretenduojantis į valdančiąją daugumą. „Valstiečių“ atstovams siūlo įsidarbinti agrokoncerne ir nesimaišyti po akimis. Tik užmiršta porą dalykų. Ne jis, o socialdemokratai formuoja valdančiąją koaliciją, ir tik jie turi teisę spręsti. Antra: pačiam būtų pravartu pažvelgti į veidrodį ir į miglotą savo ateitį, kai dar laukia teisnių nemalonumų ir antsemito etiketė. Gal puolimas ir emocijų išsiūbavimas iki tarptautinio lygio ir nebuvo visiškai adekvatus? Bet yra kaip yra. Ir tai nepridės garbės valdančiajai koalicijai.
Apskritai, tos peštynės ir galimų koalicijos partnerių drabstymas purvais prie valdžios torto dalybų stalo nekaip atrodo rinkėjui. Nerimta. Nesolidu. Nepatikima.
Kaip atrodytų, jeigu į mokyklą atėjęs dirbti mokytojas, pamatęs, jog čia pamokas veda ir jo nemėgstamas asmuo, su kuriuo kažkada kažkur susipliekė, reikalautų:„Jeigu norit, kad aš dirbčiau, išmeskit iš darbo kolegą?“ Palaikytų nenormaliu.
Deja, tokių dalykų reikalaujantys politikai laikomi normaliais ir net pageidaujamais. Mes juos „glostome“ tarsi pirmagimį sūnelį, kuris šiaušiasi, nes pavydi mažesniam savo broliukui. Arba pataikaujame lyg jaunikis išlepintai panelei.
Bet Lietuva – ne jaunikis, kuris norėtų ir galėtų tenkinti visas užgaidas.
Tokie viražai ir frustracijos rodo labai menką politikų atsakomybės laipsnį.
Ar galės tokie koalicijos partneriai rimtai ir rūpestingai dirbti Lietuvai, jeigu jau dabar nesuvaldo savo emocijų, norų ir aistrų? O gal tokiais išsidirbinėjimais specialiai siekia destabilizacijos? Nes laimėjo ne tie, kurie „turėjo“ laimėti.