Naujausios
2020-ųjų pabaiga. Lyg ir baisus virusas aplink, medijos avansu laukia išganingo pažadėto eliksyro. Kam? Rizikos grupėms. Kuriai nors priklausau? Ne. Man baisu? Nelabai. Oficiali to meto statistika sako, kad man nuo jo mirti – kaip laimėti loterijoje „aukso puodą“ (su sąlyga, kad bilietų neperku), o hipochondrike nesu.
Prasideda masinės apeliacijos į jautrumą kitiems: tau gal ir nieko, bet kitus užkrėsi! Tuos, rizikos grupėje. Bendrauju bemaž kasdien ir su tais – nei serga, nei užkrėčiau. Medijoms ir politikams širdį staiga suspaudžia beprecedentinis rūpestėlis senukais – dėl jų, tik dėl jų brangiausiųjų visa šalis guli paslika paralyžiuota! Kaip netikėti?
2021-ųjų žiema. Vilionės prestižu: būk pirmas, atstatyk petį, būk sąmoningiausias! Tik atstatyk ir galėsi viską viską: keliauti, pramogauti, kaukę nusimesti! Tau rizikos bemaž jokios, bet juk užkrėsi senukus, tad būtinai atstatyk! O informaciniai panacėjos lapeliai tuo metu oficialiai skelbia: apsaugos laikas, įsigaliojimo pradžia, baigmė ir trukmė tiksliai nežinomi (gal pusmetis, gal mėnesis, gal du, gal trys), užkrėsti galima ir užsikrėsti galima. Bet vis tiek atstatyk, ir tu saugus! Šalutinis poveikis nežinomas, tyrimų nėra, bet tai niekai – svarbiausia, kad tu saugus!
2021-ųjų pavasaris. Jaunieji entuziastai pirmi atstato pečius, išdidžiai, socialiniuose tinkluose. Po to dingsta kelioms dienoms ar savaitei. Paskui pasirodo – ak, jaučiau, kad mane spardo Namajūnas, temperatūra 40 C, iš lovos neišlipu, ranka sutinusi ir nevaldoma, galvą skauda, lyg traukiniu pervažiuotą, vemiu, nepastoviu, haliucinacijos – bet pagaliau aš vėl kaip naujas! Beveik... Čia entuziastai, o ne skeptikai, jauni, o ne senukai, sveiki, o ne kitų ligų išsekinti, pažįstami, o ne anonimai. Hmm, klausau, klausau ir žinau, kad iki šiol taip dar niekada nesirgau, tad ne, nenoriu atiduoti dienų ar savaičių gyvenimo profilaktiškai, mainais į menamą saugumą nuo to, kas ir taip, jau sakiau, kaip loterijoj.
O tada jie, šie entuziastai, pradeda sirguliuoti – ir džiūgauti, kad vis dar gyvi, nes jei ne petys, jau ir gyvi nebūtų. O tada pavyzdys – Izraelis, kuris pavyzdingiausiai iškrenta. Ir kiti gerieji pavyzdžiai – įkandin. O pas mus vasara, niekas beveik neserga. Karantinas persivadina „ekstremalia padėtimi“ ir nesibaigia, nesibaigs. O tada prasideda „pasai“, melai apie „galimybes“, kurios „tik verslus išlaisvins“, nors verslai patiria nuostolius. Tik mėnesiui, tik laikinai – pamiršote, ką?
Ruduo, nors pečių vis daugiau, serga irgi vis daugiau. Ir vasarinis retorinis teroras virsta realiu ekonominiu socialiniu instituciniu teroru, atviru, tiesioginiu. Ankstesnių būsterių „galiojimas“ baigėsi, reikia trečio, ketvirto... „Kas prisiims atsakomybę už mirusius be būsterių?“ – klykia medijos, dar pridurdamos, kad jų, tokių, gydyti ir nereikia – bet vis tiek juk labai gaila. Čia pat, tame pačiame sakinyje išvadinus juos Šturmerio leksika. Ir nėmaž neklykia paklaustos apie atsakomybę, tenkančią „Pfizer“ ir kitiems gamintojams, kurie oficialiai avansu išsireikalavo tarptautinės teisinės neliečiamybės už galimas pasekmes. Atsakomybė? Che, kokia dar atsakomybė?!
O mes be būsterių ir be simptomų, sveiki vis dar – todėl būtina mus iš visur išvyti ir pavadinti „valstybės priešais“...
Kaip matote, iki „sąmokslo teorijų“ net nepriėjau – ir be jų pamąstymų daugiau nei pakanka.