Nėra gerų ar blogų partijų

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Irena Vasinauskaitė.

 

Kiekvienas, manau, prisimename magišką žaisliuką, panašų į vamzdinį žiūroną, kurį sukdavome prie akies pridėję ir matydavome visokias, besikeičiančias spalvotas bei magiškas mozaikas. Kiek tai beneigtume, užaugę patys tampame besivartančio politinio gyvenimo dėlionėmis...

2020 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų kampanija vyksta neįprastomis sąlygomis: prie valstybės sienos manevruoja Baltarusijos kariai, o kaimynystėje reziduojantis diktatorius grasina ekonominėmis blokadomis ir pan. Šalies viduje – kyla antroji pandemijos banga.

Rinkimams užsiregistravusios partijos viešose debatuose, labiau primenančiose apklausas, ūbauja taip, tarsi neturėtume šių pragaištingų problemų. Kai pakvimpa valdžia ar gerai apmokamu darbu, apsimetinėjimas, poza ar populizmas tampa žmogaus politine oda. Juolab, kad įvairioms partijų „pasigrąžinimo“ operacijoms iš Lietuvos Respublikos biudžeto skiriamos nemenkos dotacijos. 2015-2020 metais beveik 70 milijonų eurų pamalonintos devynios Parlamentinės partijos. Prašyčiau nesipiktinti, nes tuos eurus savo atiduotais balsais mes patys jiems ir sukaupėme.

Šiųmečiuose Seimo rinkimuose dalyvauja 17 partijų. Į 70 seimo nario darbo vietų daugiamandatėje apygardoje šiemet pretenduoja 1724 kandidatai, iš jų 1145 – vyrai, 579 – moterys.

O partijų kaleidoskopas 2020 metų Seimo rinkimuose yra toks:

1 numeris – „Drąsos kelio“ politinė partija, 2  – partija „Laisvė ir teisingumas“, 3 – Laisvės partija, 4 – Lietuvos liaudies partija, 5 – Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, 6 – Centro partija-tautininkai, 7 – Nacionalinis susivienijimas, 8 – Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga, 9 – Lietuvos socialdemokratų darbo partija, 10 – Kartų solidarumo sąjunga-S santalka Lietuvai, 11 – Partija „Lietuva – visų“, 12 – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, 13 – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, 14 – Lietuvos žaliųjų partija, 15 – Krikščionių sąjunga, 16 – Darbo partija, 17 – Lietuvos socialdemokratų partija.

Ką rinkėjui sufleruoja šis politinis meniu? Aktyviai dalyvaujantiems pilietinėse akcijose yra žinoma, kad pasiskaldžiusios, aptrupėjusios, ne vienerius metus Lietuvoje veikia šios Parlamentinės partijos: „Drąsos kelias“, „Laisvė ir teisingumas“, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Centro partija-tautininkai, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis (LLS), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Lietuvos žaliųjų partija, Darbo partija (DP), Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Jos visos, pakaitomis yra finansuojamos iš biudžeto.

Šiame partijų dešimtuke yra daug parlamentinės veiklos patirtį turinčių politikų. Tačiau tai ne tik pliusas, bet ir minusas, nes kai tos patirtys kaupiasi po 30 metų, regis, pamirštama jas pritaikyti praktikoje

Be to, visi aukščiau paminėti politiniai dariniai liudija, kad Lietuvoje formuojasi bent dvi stabilios politinės srovės: sparčiai liberalėjanti konservatoriškai-krikščioniškoji bei socialdemokratinė. Šie seimo rinkimai parodys, ar išliks trečioji – centras, kuris, kuo toliau, tuo sunkiau apibrėžiamas, kuomet vieni save įvardija centro kaire, kiti – centro dešine, treti dar kitaip – pačiais centriausiais. Ištirpsta ideologinė esmė, o lieka tik žodžių žaismas.

Nedėkingas darbas yra politinės sėkmės būrimas iš kavos tirščių. Bet po penktojo kavos puodelio ir rizikos grupei priklausantys spėliotojai tampa pranašais.

Stabilų, tiesa, tiesiog proporcingai kaip ir pačios organizacijos trupantį elektoratą turi trys partijos, vieną ar kelis kartus jau formavusios Lietuvą valdžiusias daugumas: vis labiau į liberalų pusę linkstanti TS-LKD, LSDP ir originalų rinkiminį 13-ąjį numerį išsitraukusi LVŽS. Pastaroji, į rinkimus žengianti tiesiog iš valdžios olimpo, anot Arūno Gumuliausko, įvykdė beveik viską, ką 20 metų žadėjo konservatoriai.

Mesijas V. Uspaskich ieško savo rinkėjų, kurie neprisimintų, kad Darbo partija yra teisiama „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje. Panašus likimas ties aklos Temidės svarstyklėmis tyko ir LLS. Gal vertėjo abiems besibylinėjantiems dariniams pasiprašyti į nušalintojo Prezidento Rolando Pakso „Tvarkos ir teisingumo“ partijos likučių balių, kuomet politines tuoktuves kėlė R. Žemaitaitis, A. Paulauskas bei A. Zuokas? Ir pavadinimas būtų gražesnis, tarkime, „Darbšti Laisvės ir teisingumo partija“, ir rinkimuose dalyvaujančių partinių mažumų sumažėtų... Liberalizmą derėtų palikti nedeklaruojamą, nes steigėjų gretose jau yra ir socialliberalas, ir už gerus darbus teistas amžinas liberalas.

Vardan teisybės dera paminėti Gedimino Kirkilo vadovaujamą Socialdemokratų Darbo partiją. Jos nariai bene vieninteliai atskilėliai viešai deklaruoja apie galimą sugrįžimą prie ištakų – į Lietuvos Socialdemokratų partijos glėbį. Vienybės sąlygos neabejotinai priklausys nuo Seimo rinkimų rezultatų. Tikiuosi, kad bet kuriuo atveju Gintautas Paluckas turėtų gauti asmeninį kurio nors iš Landsbergių įkurtą prizą už istorinių TS-LKD oponentų suskaldymą. Likimo ironija: kol vieni trupinimą strategavo, kiti, pavojingesni, sustiprėjo, gandriukus į atlapus įsisegę...

Kokių rinkimų rezultatų gali tikėtis kiti atskilėliai – liberalioji Laisvės partija? Gal jau verta pasikonsultuoti su diplomatiškuoju bebrų partijos vadu, kaip vėl susivienyti dviejų ambicingų damų vadovaujamiems liberalams?

Ant senų, kadaise net kelių signatarų paklotų, pamatų iškilusi Liaudies partija irgi tikisi rinkiminio torto dalies. Ši organizacija garsiausiai deklaruoja moratoriumą miškų kirtimui ir siūlo elektros energiją pirkti iš Astravo.

Neaiškus „Drąsos kelio“ partijos likimas. Ji tarsi ir turėjo parlamentinės partijos vardą bei biudžetinę paramą, tačiau pralaimėjo 2016 metų Seimo rinkimus. Išliko. Neišsiskirstė. Bet... pastebiu, kad Lietuvoje drąsių, tautiškų ir krikščioniškas vertybes „darbais, o ne žodžiais“ puoselėjančių rinkėjų sumažėjo. Gal emigravo?

Tiesa, nuo 2012 metų Lietuvoje veikė „Emigrantų partija“, kurią kukliai rėmė net milijoną gyventojų praradusios šalies rinkėjai. Šiemet ji transformuota į rinkimuose dalyvaujančią partiją „Lietuva – visų“. Naujasis pavadinimas puikiausiai atitinka ten įrašytų kandidatų būvį. Partija tikrai atstovauja daug mūsų visuomenės atstovų: ir sportininkus, ir žurnalistus, ir skaidrius, ir korupcijos skandaluose pagarsėjusius, ir jau Seime pabuvusius...

Panašiai sulipdyta kita partija tai – Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai. 2007 įkurta Pensininkų partija šiemet tapo sąjūdžio pirmeivio Arvydo Juozaičio placdarmu į Parlamentą.

„Lietuvos žaliųjų“ partija turėjo Parlamente vieną savo atstovą – Liną Balsį. Įdomi šios politinės organizacijos atsiradimo istorija. Viešojoje erdvėje galima rasti užuominų, kad iki XXI amžiaus vienintelėje iš ES valstybių – Lietuvoje – nebuvo Žaliųjų partijos. 2011 ji įsteigta ir yra tapusi gana turtingų žmonių sambūriu, prisistatančiu, kad „partijos ideologijos pagrindą sudaro ne atskiri „žali“ elementai, o naujas, „žalias“ požiūris ir į ekonomiką, ir į energetiką“.

Seimo rinkimai prarastų bent pusę žavesio, jei juose nedalyvautų ta proga įsikūrę debiutantai. Todėl 2020 metų pavasarį užregistruotos dvi naujos politinės organizacijos „Krikščionių sąjunga“ ir „Nacionalinis susivienijimas“ tarsi pateisina tų rinkėjų lūkesčius, kurie nebenori balsuoti už tradicines partijas ir kiekvienuose rinkimuose ieško naujų gelbėtojų. Į tokius galėtų pretenduoti nebent Sąjūdžio pirmeivis Vytautas Radžvilas, kantriai 30 Nepriklausomybės metų stebėjęs mūsų valstybėje vykstančius procesus, jis pakvietė bendraminčius burtis į „Nacionalinį susivienijimą“, kad visiškai Lietuvos neprarastumėme.

Mintyse iš anksto apgailestauju, kad ši partija per vėlai įsisteigė, per kukliai prisistatė ir savo griežtai nepopulistiniais pasisakymais visai nepataikauja rinkėjams. Šioje vietoje labai tinka viena mėgstamiausių Šiaulių eksmerės Vidos Skačkauskaitės (Stasiūnaitės) citatų: „Tauta nesupras.“ O gaila.

Moralas toks: galime neigti arba pritarti, bet, analizuojant pastarųjų dviejų penkmečių rinkimų rezultatus, matome, kad žmonės renkasi liberalios konservatoriškos [tokia pokomunistinė parodija!] ir socialdemokratiškos ideologijų partijas. Smulkaus politinio jovalo jau mažiau besusikuria, todėl ne už kalnų suskilusių, atskilusių, mišraininių partijų vienijimosi etapas. Vienkartinėmis Tautos gelbėjimo akcijomis rinkėjai nebesigundo.

O ką ir kaip rinktis šiemet, spalio 11 dieną, kuomet partiniame rinkiminiame biuletenyje bus įrašyta 17 skambių ar erzinančių pavadinimų?

Siūlau du kriterijus: balsuokime už tą organizaciją, kuri Lietuvai ir jums asmeniškai mažiausiai pakenkė.

Dar geriau, suraskime pagelbėjusių konkrečiu darbu, o ne pliurpimais.

Vertinkime be pykčio ir jau dabar. Rimtam apsisprendimui nepadės, jei rinkimų dieną rinkimų apylinkėse nuotraukas ant sienų apžiūrinėsime ar programas skaitinėsime.

Nėra gerų ar blogų partijų. Kiekvienoje jų yra ir puikių žmonių, ir niekšelių. Todėl pasirinkę partiją, už kurią balsuosime, išmokime reitinguoti savo paslaugas siūlančius politikus. Kiekvienas iš mūsų galime apversti tą kandidatų sąrašo eilę, kurią sudarė bet kurios partijos nomenklatūrinės viršūnėlės.

Reikia tiek nedaug – patikėti savo galiomis.