Aš nenoriu būti „žmoga“

Regina MUSNECKIENĖ
Prieš kelias dienas sužinojau, jog labai negerai, kad vadinuosi žmogumi. Mat, daiktavardis žmogus yra vyriškos giminės, o aš – moteris. Taigi, bendras visų – tiek vyrų, tiek moterų, tiek tų, kurie dar neapsisprendė kuo būti – vyrais ar moterimis, pavadinimas vyriškos giminės daiktavardžiu žmogus, pasirodo, nėra jautrus lyčiai. Tad turėčiau įsižeisti, jog iki šiol buvau vadinta žmogumi, o kalbininkai iki šiol nesugalvojo, kokiu žodžiu šaukti žmogų – moterį.

Bet neseniai nusprendė pasitaisyti. Tuo pasirūpino Vilniaus universitetas – mano brangioji Alma Matter, kurioje prieš daugelį metų sėmiausi žinių ir kuriai iki šiol jaučiu didžiulę pagarbą. Grupelė jos mokslininkų, tarp kurių net trys filologai, vienas filosofijos ir vienas tarptautinių santykių bei politikos fakulteto atstovas sukūrė penkių puslapių „opusą“ „Lyčiai jautrios kalbos gairės“. Jame problemą „išsprendė“ labai paprastai – pasiūlė žmogaus pavidalą turinčią moteriškos lyties būtybę vadinti „žmoga“.

Kodėl ne „žmogiene“, jeigu jau esu ištekėjusi? Arba „žmogaite“, jeigu esu dar panelė. O jei nenoriu skelbti šeimyninės padėties, galiu vadintis „žmogė“, analogiškai bunkėms, butkėms, katkėms ir panašiai...

O jeigu nenoriu savęs tapatinti nė su viena lytimi, galėčiau vadintis „žmogo“, analogiškai rusiškam „ono“, nes lietuvių kalboje nekatrosios giminės nėra. Matyt, protėviai senovės baltai nenumatė, kad dvidešimt pirmajame amžiuje dėsis tokia velniava, kai žmogus tiek daug mąstys, jog prisimąstys nežinantis, kas esąs – vyras, moteris, nei tas, nei tas arba abu – viename.

Taigi, grįžkime prie „Lyčiai jautrios kalbos gairių“, kurias „pastudijavau“ per kelis pastaruosius laisvadienius. „Gairių“ kūrėjai tvirtina, jog lietuvių kalboje vartojama vyriškoji giminė ne tik kaip vyriškoji, bet ir kaip neutrali, pavyzdžiui, kreipimasis „keleiviai“, „studentai“, „susirinkusieji“ ir panašiai yra atgyvenusi ir diskriminacinė.

Mat, „yra žmonių, kurių savęs suvokimas nesutampa, nei su vyriška, nei su moteriška gimine. Todėl vadovaujantis bendru pagarbos principu, bendraujant žodžiu ir raštu vertėtų kreiptis vartojant tokias giminės formas, kurias renkasi pats žmogus.“

Tik kaip dabar tam besikreipiančiajam žinoti, kokią giminės formą yra pasirinkęs tas, į kurį kreipiesi? Galėtum kreiptis pagal išvaizdą. Bet išvaizda gali neatitikti to, kas dedasi žmogaus galvoje.

Todėl „Gairių“ kūrėjai siūlo keletą saliamoniškų išeičių: sutrumpinti žodžius, praleidžiant giminę žyminčias galūnes, vartoti beasmenes formas arba sukurti naujus žodžius arba naujus senų žodžių variantus, pavyzdžiui, „žmoga“.

Tiesą sakant, perskaičiusi šias „Gaires“, kuriose du trečdalius ir taip nedidelio teksto užima bendrosios frazės, taip ir neužčiuopiau realaus motyvo, kam jos kurtos, kodėl kurtos ir kodėl taip paviršutiniškai kurtos. Dėl pažaidimo? Dėl pasismaginimo? Dėl tautos paerzinimo? Dėl kelių europinių skatikų? Dėl „pakazuchos“ – seno – naujo įtikimo šeimininkui būdo, kuris buvo toks gajus sovietiniais laikais?

O gal dėl slaptų invazinės kultūros, besibraunančios į pačius giliausius ir esmingiausius tautos tradicijų, kalbos, mąstysenos sluoksnius siekio mus perdirbti, pakeisti, suniveliuoti, robotizuoti? Tuomet labai gaila, kad tam pasitarnauja pati gerbiamiausia Lietuvos aukštojo mokslo įstaiga, seniausias Rytų Europos universitetas.

Gal būt šiose gana mėgėjiškose, akademiniu veikalu nė nekvepiančiose „Gairėse“ įžvelgdami būtent tokį pavojų, sukilo Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija, parengusi pareiškimą, kuriuo reikalaujama atšaukti „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, nes jos prieštarauja Vilniaus universiteto akademinės etikos kodeksui ir yra tik grupelės žmonių pasipelnijimo šaltinis.

Pareiškimo rengėjams pritaria Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvos vartotojų federacijos, Lietuvos tėvų forumo atstovai.

Pareiškime teigiama, jog „Gairės“ – „tai ideologiškai ir politiškai motyvuota intervencija į lietuvių kalbą, siekiant griauti istoriškai susiklosčiusią gramatinę struktūrą, keisti net ir jos žodyną. Įžūlumu ir savo mastais tai pranoksta okupacinio režimo taikytas ideologinio perdirbinėjimo bei darkymo praktikas.“

„Gairės“ vadinamos spaudimu visuomenei, kad ji būtų psichologiškai pasiruošusi savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą.

O mes taip lengvai pasiduodame spaudimui lyg pūkinės pagalvės, kurias patogu murdyti kaip tik nori. Ir tas tarnavimas „dėl trupinio aukso gardaus valgio šaukšto“ svetimiems Lietuvoje toks uolus, vykdomas su tokiu komjaunuolišku entuziazmu ir azartu, kad perspjauna net paties Europos Parlamento parengtą dokumentą „Lyčių požiūriu neutrali kalba“. Šio dokumento dalyje „Specialiosiose lietuvių kalbos gairėse“ pripažįstama, jog lietuvių kalba yra fleksinė, turinti kaitomas žodžių formas, todėl, kai nežinoma asmens lytis, vartojama apibendrinamoji vyriškosios giminės forma.

Tad kas gi blogai? Juk dažname renginyje į susirinkusius kreipiamasi „Ponios ir ponai“, jeigu tai jaunimo renginys, galima kreiptis „Panelės ir ponaičiai“. Niekas neįsižeidžia, kai kreipiamasi: „Mieli žmonės“, nes tiek moteris, tiek vyras, tiek dar nežinantis, kas toks yra, žmogus vis tiek yra žmogus. Tai kur čia diskriminacija? Galiausiai, jeigu jau bijome įžeisti nei ponios nei pono atitikmens neturintį asmenį, kreipkimės bendriniu žodžiu „Tamsta“. O gal geriau būtų, jeigu kokiame oficialiame renginyje, pavyzdžiui Seimo ar rajono tarybos posėdyje kreiptumėmės „Sveiki žmonės ir žmogos!“?

Neseniai viešojoje erdvėje šmėstelėjo mintis, jog lėktuvuose stiuardesės ir stiuardai jau nebesikreips į keleivius „Ponios ir ponai“. Esą lėktuve gali būti ir vaikų, tad jų nepaminint kreipinyje, gali pakvipti diskriminacija. Todėl rekomenduojama kreiptis labai lakoniškai: „Sveiki, visi!“. Bet ar kokiai poniai neužklius, kad kreipiamasi vyriška gimine. Kodėl ne „visi“ ir „visos“?

Žodžiu, ieškoti kabliukų prie nusistovėjusių normų ir tradicijų, dėl kurių normaliam žmogui nekyla jokių abejonių ir klaustukų, galima. Bet ar reikia? Negi gyvenime nėra rimtesnių problemų?

Tarkim atmetame sąmokslo teorijas, jog staiga atsiradęs poreikis kalbą padaryti jautresnę lyčiai, nėra toks nekaltas ir labiausiai gina ne moterų, o translyčių asmenų interesus. Bet jeigu mes patys, lietuviai, taip komjaunuoliškai aktyviai reaguosime į kiekvieną Europos piršto krustelėjimą, ir vykdysime kvailiausius, smulkmeniškiausius reikalavimus su kaupu ar netgi tada, kai nereikalaujama, netruksime tapti bekalbe, bevaike, belyte tauta. Žmonėmis, o gal „žmogomis“ be orumo...