Nenoriu būti „vatnikė“!

Visų Šventųjų išvakarėse perskaičiau Atkuriamojo Seimo (Aukščiausiosios Tarybos) pirmininko Vytauto Landsbergio laišką apie „absoliučią Astravo atominės elektrinės“ teikiamos elektros energijos blokadą. Mintyse iš karto pritariau profesoriui. Jis yra visiškai teisus, nes Baltarusija, neatsiejama nuo Rusijos korporacijos „Rosatom“, pastatė branduolinį monstrą visai netoli Vilniaus. Nors gal tiesiog… tebesilaikoma sovietinių tradicijų, nes ir mūsiškė Ignalina tokiu pat atstumu nuo Baltarusijos sienos buvo patupdyta.

Tačiau ne apie geografinius atstumus kalba. Praėjo tos dienos, kai Andrius Kubilius, dviratuku garbės ratą apie būsimojo objekto vietą apsukęs, galėjo bent bandyti šį rusiškai baltarusišką projektą blokuoti, pasikviesdamas į talką visas ES šalis.

O dabar, kaip teigia išmintinga Tauta – šaukštai po pietų. Tik pasiūlė Sąjūdžio Garbės pirmininkas absoliučiai blokuoti Astravo elektrą, diktatorius batka techniškai uždarė Lietuvos-Baltarusijos sieną. Krovinius vežantys automobiliai dar juda, tačiau visų kitų transporto priemonių keleiviams kelionės tarp šių kaimyninių šalių baigėsi.

Suprantu. Vizualiai matau, kaip galima absoliučiai blokuoti valstybinę sieną transportui. Todėl ėmiau aiškintis, kaip užblokuoti Lietuvos ar net visos Europos Sąjungos sienas, kad joms nekliūtų astravinės elektros. Rusija gi ją pirks, o Lietuva tebeperka Rusišką elektrą. Ir čia jau nesvarbu lenkiškoje, suomiškoje bei kitoje biržoje. Ar pritartų tokiai blokadai visai neseniai Lietuvoje lankęsis ir nuosaikią partnerystę su Rytais deklaravęs Prancūzijos prezidentas ir kiti ES lyderiai? Juolab, kad Emanuelis Makronas, suprasdamas istorines mūsų Tautos kančias, jautriai tarstelėjo, kad bendradarbiavimas su Rusija yra vienas ES prioritetų.

Kam pavyks modifikuoti Omo bei kitus fizikos dėsnius, kad atskirtume iš Rusijos, Suomijos, Lenkijos, Kaliningrado ar net braliukų latvių nenusipirktume perparduodamos Astravo atominės elektrinės produkcijos? Kaip iš, tarkime, paminėtų valstybių įsigyjant trūkstamą elektros energiją, bendrame sraute identifikuoti, ar joje nėra „įmaišyta“ elektronų tos, kurią dera blokuoti?

O pirkti reikia, nes Lietuva pati nepasigamina reikiamo elektros energijos kiekio. Per trisdešimt Nepriklausomybės metų nė viena valdžia nenutiesė elektros tinklų į Vakarus ir neatsijungė nuo Rytų. Todėl negalėčiau prieštarauti dar vienam konservatorių atstovui, buvusiam Energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, kad vieną dieną mūsų valstybė gali užtemti, jei kokios kaimyninės šalies diktatorius ar net teroristu išvadintas vadovas imtų ir „atkirptų“ Lietuvą nuo Rytų elektros tinklo.

Griežtai asmeninis interesas privertė mane imtis šios temos. Beveik kiekvieną dieną elektroniniame pašte, socialiniuose tinkluose ir kitur randu informaciją, raginančią mane pasirinkti kokį nors elektros energijos tiekėją. Sunku apsispręsti, o dabar dar ir baimė kausto, kad nepasirinkčiau tokio, kuris per kažkelintą tarpininką „įprosys“ man blokuojamojo Astravo produkciją. Paniškai bijau prieš savo valią papildyti „vatnikų“ gretas…

Todėl pagalvojau: gal I. Šimonytė, V. Čmilytė-Nielsen ir A. Armonaitė nebus geriau už vyrus politikus meluojančios moterys ir pasiūlys man bei jums patikimiausio elektros energijos tiekėjo variantą. Gal, sakau, nepirš savų tarpininkų, nes tik dėl šios priežasties ir dėl elementaraus populizmo, idant būtų išvengta atsakomybės už ankstesnį neveiklumą, skelbiamos visokios neįgyvendinamos blokados.