Naujausios
Eiliuotais žodžiais artimieji nuo seno mokė šeimos mažylius parodyti išskirtinį dėmesį Mamai:
Pirmą mėlyną žibutę aš nuskinsiu Tau, Mamute,….
Greitai – 2028 metais – minėsime Motinos dienos išskirtinę datą, kurios idėja kilo įtakingai pedagogei, visų Seimų Tarpukario Lietuvoje narei, Lietuvos Katalikių Moterų Draugijos pirmininkei nuo 1919 metų, žurnalo „Moteris“ ilgametei redaktorei, knygų leidėjai, Mokytojų seminarijos „Saulė“ direktorei, visuomenininkei, progresyviai jaunos valstybės kūrėjai Magdalenai Draugelytei-Galdikienei (1891–1971). Ji nuo 1927 metų kartu su globotine, teologijos-filosofijos fakulteto studente Ona Gaigalaite subūrė gausų Vytauto Didžiojo Universiteto studenčių būrį į organizacinį komitetą dėl šventinių renginių to meto viešose vietose paminėjimo. Pirmas sutikimą Motinos dienos minėjimui davė Kauno arkivyskupas Juozas Skvireckas. Iniciatyvai pritarė Universiteto profesūra, studentų korporacijų pirmininkai, Ministrų kabineto ministrai.
VISI, KAS GYVAS TURIME MOTINAS – GYVAS AR MIRUSIAS – su šiuo teiginiu buvo siekiama paskleisti žinią po visą šalį. Pirmas paminėjimas įvyko Vytauto Didžiojo Universitete. Buvo sukurta ir malda Motinoms (gaila – tekstas rašytinėje medžiagoje neišliko ar dar nerastas). Tas maldos tekstas buvo spausdinamas ant Aušros Vartų Marijos paveikslėlio antroje pusėje. Tiražas – labai didelis. Per parapijas jis pasklido po visą Lietuvą. Tad Motinos dienos minėjimas sureikšminant „...motinos vaidmens reikšmingumą gyvenime, ypač šeimoje, jaunosios kartos auklėjime; nusipelno visuotinos pagarbos už nepailstamą darbą, vargą ir begalinę meilę vaikams...“ (iš Magdalenos D.G. pranešimo studentėms iš ateitininkių, varpininkių, neolituanių ir bespalvių organizacijų).
1935 metais žurnalistas, visuomenės veikėjas Jonas Daugėla straipsnyje „Motinos kelias“ rašė: „Motinos meilė daro stebuklus. Motinos vardą vienoda meile mini visų luomų vaikai. Ir vis neatspėjamai gili motinos meilė, jos širdis, kantrumas, pasiaukojimas. Kilni ir garbinga yra motinos misija šeimai, visuomenei, tautai.“
Užfiksuoti prasmingi pirmo teatro Lietuvoje įkūrėjos, dramaturgės Uršulės Pranciškos Višnioveckos-Radvilienės (1705–1753) įspėjimai dukrai Anai Marijai, išsakyti 1738 metais, kur mama moko dukrą santūrumo, dosnumo, visada atlyginti už paslaugą, saugoti paslaptį, nieko neišduoti, nebūti smalsiai, būti gerai savo tarnams.
Dar XIX amžiaus pradžioje kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) savo sūnui keturiolikamečiui Irenijui rašė „tegul žodis MĄSTYTI nebaugina tavęs, mano mielas vaike...“ Savo tėviškų mokymų keturiolikoje punktų išskyrė antrąjį: „Nė akimirkai nepamiršk, už ką turi būti dėkingas savo pirmajai geradarei – Motinai, nes ji tave pagimdė ir be galo myli, nors tu jos švelnumo dar nenusipelnei, bet, jei kiekvieną dieną stengsiesi būti jos vertas, jį nusipelnysi ir pateisinsi Motinos pasitikėjimą. Jei tikrai norėsi jį pelnyti, tai tik nuo tavęs priklauso pavyks ar ne: nesiimk jokių žygių, nekalbėk ir nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs „Ar mano Motina už tai pagirs?..“ Jei į šį klausimą sąžinė tau atsakys „Mano Motina pritartų“, veik ryžtingai, nes nuojauta tavęs neapgaus. Jei vidinis balsas sakys priešingai, nedaryk to, ką ketinai, ir išvengsi klaidos bei graužaties. Nuolat galvok, ką ji tau liepė ir ką siūlė, bei ką prašė padaryti. Gerai pamąstyk, vaike, ką reiškia žodis „prašyti“; argi galėtum nepaklausyti tokios geros, tokios švelnios, tokios mylinčios Motinos, kokia yra tavo Mama, prašymui! Iš tavęs ji norėtų štai ko: – būk ankstyvas,...; – valgydamas išlaikyk saiką...; – tavo jėgos priklauso nuo higienos...; – baik dieną kaip pradėjai...; – būk dėkingas savo patarnautojui,...; – mokykis pats save analizuoti,...; ....“ (vertėjas iš prancūzų kalbos Virginijus Baranauskas).
Įdomios kasdienio vaikų auklėjimo akimirkos gamtoje užfiksuotos ir vieninteliame grafienės Sofijos Bilevičiūtės-Zubovienės (1860–1932) romane „Laimė“ (1902):
– Gal galėčiau sužinoti apie kokį bokštą čia kalbate? – pasidomėjo ponas Mykolas.
– Ach, matai Tamsta, – atsakė truputį sutrikusi ponia Steponienė,– šiandien turėjome geografijos pamoką ir aiškinau jiems, jog kuo aukščiau pakylame, tuo labiau plečiasi mūsų horizontas. O kadangi visur, kur giliau, gamtos mokslus sieju su gyvenimiška „orientacija“ arba morale, tai ir šiandien geografinį horizontą su moraliniu akiračiu. Man atrodo...– čia ji švelniai nuraudo – ... bet koks blogis ir egoizmas kyla iš neteisingos gyvenimiškos orientacijos. (Iš lenkų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė)
Nuo vaikystės prisimenu savo tėvo Alfonso Gaigalo pamokas man: kol Mama dengia stalą, nevalia paimti šaukšto į rankas. Tik Mamai atsisėdus ir palinkėjus „gero apetito!”, susirinkusieji pradėdavo maitintis. Tėvas turėjo daug trumpų, bet prasmingų posakių: “Tėvas – įstatymas! Motina – moralė!” Kasdienė Tėvo pagarba Motinai ir buvo įsimintiniausia pamoka mano gyvenimo kelio pradžioje.
Pagarba Motinai fiksuotina įvairiais amžiais daugelyje šeimų visoje krikščioniškoje Europoje. Santvarkos keitėsi. Teritorijų priklausomumas kito. Tačiau Motinos indėlis į šeimų, bendruomenių, tautų, visuomenių, valstybių moralinį indėlį neginčitinas.
Gerbkime Mamas už rūpestį ir šilumą, už pamokymus ir beribę meilę!
Lankykime Motinas gyvas ir mirusias!
Nusilenkime Motinoms, kurios neteko vaikų!
Skatinkime būsimas Mamas suprasti motiniškos misijos prasmingumą gyvenime!