Naujausios
Tik kyla klausimas, kas atsidūrė tame visiškame dugne. Ar komiteto narys, netyčia ne visai stačiu kampu pakėlęs ranką? Ar tie, kurie iš smulkmenos išpūtė žemės rutulio dydžio ir rekordų knygos vertą muilo burbulą?
Ar Lietuvos elito lygį demonstruoja jauna Seimo narė, taip lengvai, be jokio atsakomybės jausmo klijuodama kolegai ekstremento etiketę?
Tokiais žodžiais galėtų švaistytis tik neišsilavinusi kaimo moteris, kuri, supykusi ant kaimynės, prie daržo ežios kartais pasikelia sijoną ir parodo nuogą užpakalį. Dar kokia asociali girtuoklė... Tik ne Seimo narė.
Kokį lygį rodo europarlmentarės išsišokimai, kai ji, dėdamasi geresne ekonomiste už Prezidentą, menkina valstybės vadovą, viešojoje erdvėje vadindama jį visišku nuliu? Jos lūpomis kalba nė neslepiamas pavydas, nežinia dėl ko įsižeidusios asmeninės ambicijos.
Tačiau labiausiai į akis krinta vidinės kultūros stoka. Kur ji augo? Kas ją auklėjo?
Kaip mokslo aukštumų pasiekusi moteris nesuvokia, jog pažemindama Prezidentą, ji žemina valstybę, nuliais laiko didžiąją dalį rinkėjų, kurie būtent šiam žmogui patikėjo valstybės vairą? Galiausiai, tie patys rinkėjai pasitikėjo ir ja, deleguodami į Europos parlamentą.
Gal ne rankos pakėlime, o būtent čia pasiektas visiškas dugnas?
Kai kurie Seimo nariai, norėdami pateisinti savo neveiklumą prieš rinkėjus ir hiperaktyvumą, menkinant savo politinius priešininkus, dažnai pabrėžia, jog jie yra liaudies atspindys.
Tik liaudis nėra vien primityvi, nekultūringa, neišsilavinusi, nemąstanti, nesuvokianti, kas yra kas. Ir gaila, kad didelė pačios gabiausios, labiausiai išsilavinusios, kūrybingos arba praktiškos, kompetentingos inteligentijos dalis yra apolitiška.
Tuomet jų vietą įstatymų leidyboje ir valstybės valdyme užima menkos kompetencijos, bet didelio įžūlumo politikai, kurie nieko nenuveikia nei valstybės, nei žmonių labui. Tik sprogsta iš pavydo, kai gabesni, švaresni ir geranoriškesni daro gerus darbus tautai. Tuomet jie siautėja viešojoje erdvėje dirbančius menkindami pačiais niekšiškiausiais ir brutaliausiais būdais.
Atrodo, jog artėjant Seimo rinkimams, kai kurie šiandieniniai politikai pradės stebėti ne tik politinių priešininkų rankos pakėlimą, bet ir veido mimikas, barzdas, pilvus, sėdmenis? Gal ne tik rankose, bet ir kitose kūno dalyse įžvelgs Hitlerio, Lenino, Stalino, Kutūzovo ar Napoleono įpročius ir bruožus? Galbūt pro langus fotografuos, ką politiniai priešininkai veikia po darbo savo privačioje aplinkoje? Galbūt klausysis telefono pokalbių, kad sužinotų kuris ant kurio „tapšnoja“.
Matyt, bus visko. O mes, atsilaisvinę nuo koronaviruso, „korosimės“ stebėdami nevykusį politinį cirką su netalentingais žonglieriais ir kvailais klounais, kurie vaikosi musę su kirviu.
Lietuviškas politinis cirkas kovos dėl mūsų dėmesio. Nesvarbu, kokiu būdu gauto. Atliekant sudėtingus oro akrobato triukus. Ar virstant užkliuvus už stalo kojos ir kitaip kvailiojant politinėje scenoje. Svarbu, kad pamatytų. Kad atkreiptų dėmesį. Padėtų kryžiuką prie pavardės rinkimų biuletenyje.
„Meilė yra bevertė. Svarbiausia gyvenime – tvirta socialinė padėtis ir statusas.“ Tokias tiesas savo anūkei aiškina vieno serialo herojė. Tačiau užimti tvirtą socialinę padėtį yra keli keliai, tarp jų ir meilė, kuri visais laikais sulaukia daugiausia priešininkų pavydo. Statusą dar galima paveldėti arba įgyti apgaule. Meilės – niekaip.
Iš paveldėtos socialinės padėties nedaug naudos. Tik statusas. Tėvų užgyventa materialinė gerovė. Tačiau yra ne vienas pavyzdys, kai baigę karjerą, negalėdami susitaikyti su valdžios ir galios praradimu, žmonės prageria ir savo statusą. Arba tėvų statusą kaip ir lengvai gautą turtą prageria jų vaikai.
Prieš ir per rinkimus į kryžkelę subėga visi trys statuso siekimo keliai. Pavyzdžiui, į Seimą patenka ir kelias kadencijas čia sėdintis tėvas, ir sūnus, kurio sėkmei užtenka tėvo daugiamečio statuso.
Daugiausia draskosi tie, kurie statusą nori įgyti apgaule. Jie negali pa – sigirti savo nuopelnais tautai ar bent darbovietei, kurioje prasitrynė daugelį metų. Todėl labiausiai juodins kitus, kad patys šalia politinių priešininkų atrodytų baltesni.
Jie stebės, kas ne taip pakėlė ranką ar pasakė neatsargų žodį. Jie manipuliuos mūsų smegenimis, iš balto darydami juoda, iš juodo – baltą. Dėl smulkmenos skelbs pasaulio pabaigą. O košmarus, kurie kvepės pasaulio pabaiga, užglaistys ir nutylės. Darys viską, kad išmuštų iš mūsų širdžių ir protų dėmesį ir meilę tikriems kompetentingiems politikams. Tokiu būdu jie sieks savo socialinio statuso. Nes trokšta ne dirbti ir duoti, o tik naudotis ir imti, imti, imti.
Kaip sieks savo statuso tie, kurie jau užsitarnavę rinkėjų meilę ir pagarbą? Nebūtinai būdami Seimo nariais ar ministrais. Bet dirbdami savo kasdienį darbą. Tarnaudami žmonėms ir savo profesijai.
Kaip atrodys kuklus jų padorumas šalia povo plunksnomis apsikaišiusios įžūlios apgaulės?
Ar daug padorių, kompetentingų žmonių norės rungtis su kelis dešimtmečius Seime sėdinčiais, pagal partijų sąrašus išrenkamais nepajudinamaisiais, kuriems rinkėjai reikalingi tik tam, kad padėtų pasiekti valdžią ir statusą.
Tytuvėniškis mokytojas, Sausio 13 -ąją gynęs Lietuvos parlamentą Petras Buchas viename interviu teigė, jog švelnus perėjimas iš vienos farmacijos į kitą paliko neigiamų pasekmių. Reikėjo valymo.
„Buvo ir yra daug kompetentingų, darbščių ir sąžiningų žmonių, sugebančių darbuotis tautos labui. Tik jie gal – per švelnūs, per sąžiningi, nenorėję kautis dėl valdžios. Reikėjo kaip žvėrims lipti per kitų galvas, o jie tos savybės neturėjo. Juk nesugebėjo per kitų galvas lipti Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis. Bet ar lipimas per galvas savybė? O, pasirodo, šiandien ji pati reikalingiausia.“