Naujausios
Būti ar nebūti Simono Daukanto vardui Šiaulių inžinerinės gimnazijos pavadinime? Pamatuotą nuomonę dėl to yra viešai pasakę mano kolegos kalbininkai lituanistai: Seimo narys aukštaitis Stasys Tumėnas ir miesto Tarybos narys žemaitis Juozas Pabrėža. Daukanto byla dar nebaigta, tai gal, sakau, nebus pro šalį ir man, trečiam, pridėti savo trigrašį, šiuo tuo papildyti anų mokslo ir politikos vyrų mintis.
Technikos žmogus, inžinierius be humanitarinių pagrindų yra mašinos priedėlis arba pats tėra mašina, robotas. O „Mašinai tėvynė nereikalinga“. Tai lietuvių mąstytojo Arvydo Šliogerio žodžiai. Inžinerija, paprastai sakant, leidžia išmanyti mašiną, o žmogui reikia susivokti ir pasaulyje. Kad inžinieriui, tiksliųjų mokslų žmogui būtina ir humanistika, yra įtikinamai aiškinęs mūsų išeivijos – ir pareivijos! – filosofas, Ohajo (JAV) universiteto profesorius Algis Mickūnas, atvažiavęs padirbėti į Lietuvą (be kita ko, ir į Šiaulių universitetą). Yra baigęs ir inžinerijos, ir filosofijos studijas, tapęs žymiu pasaulio mokslininku. Apie skirtingų specialybių, profesijų dermę juokauja šitaip: „Kadaise dirbau inžinieriumi, bet man to nepakako, todėl nutariau būti akademiku – kad nereikėtų dirbti“.
Įrašydami Simono Daukanto vardą į inžinerinės gimnazijos pavadinimą, pedagogai, mokiniai, jų tėvai išmintingai pabrėžtų, kad jiems, tiksliuosius mokslus puoselėjantiems Šiaulių miestelėnams, ne mažiau svarbus yra humanistinis, humanitarinis švietimo, auklėjimo dėmuo. Mašinos atliekamų darbų vertė (pasakysiu gana banaliai) priklauso nuo to, kokio žmogaus rankos, protas, širdis tą mašiną valdo.
Į atmintį iš sovietų okupacijos meto (galėjo būti devinto dešimtmečio pradžia) yra įstrigęs poezijos vakaro epizodas, susijęs su trimis Lietuvos didžiavyriais: Simonu Daukantu, Justinu Marcinkevičiumi ir Laimonu Noreika. Aktorius, talentingasis poezijos skaitovas, atvažiavęs į gimtuosius Šiaulius, skaitė ištrauką iš Marcinkevičiaus poemos „Pažinimo medis“, sukurtos 1978–1979 metais. Joje yra tokia vieta: nuo Kalvių̃ (Daukanto gimtinis kaimas Skuodo rajone) per Lietuvą į Vilnių eina Daukantas, žmonės vieni kitų teiraujasi: „Ar Daukantas dar nepraėjo?“, mat žino keliauninko pomėgį rinkti žodžius. Paskutiniai poemos sakiniai –
Anava,
ar tik ne Daukantas? Nubėk, vaikeli,
įduok jam kokį žodį, kol dar turim.
Kas čia dairosi į vieškelį ir ragina vaikelį? Daukanto kelionės meto lietuvė motina? O gal – ir lyrinis poemos subjektas kreipiasi į kiekvieną klausantį vaiką? Kuris šimtmetis nusakomas šalutiniu sakiniu „kol dar turim“? XIX amžiaus antrasis dešimtmetis (Daukanto kelionės metas) ar XX amžiaus aštuntas–devintas dešimtmetis (kai poema rašyta, kai mes klausėmės skaitomo kūrinio). O gal šiandiena? Mes, anos įsimintinos dienos susitikimo su poezija klausytojai, po paskutinio sakinio nuščiuvę, iš padilbų žvilgčiojom į kaimynus – ar ir jie taip pakerėti poetinio žodžio galios, ar ir jie pajutę, kaip aktorius suaktualino – atkėlė į mūsų laiką – to paskutinio sakinio mintį?
Šiandien galiu klausti jau retoriškai: argi tuose poeto ir aktoriaus žodžiuose nebūta daigių daigiausios Atgimimo sėklos?!
Negaliu, neturiu jokios teisės priekaištauti jauniems, jaunesniems, kurie to neišgyveno, tų minčių negirdėjo ir tų jausmų nepatyrė, kuriems nereikėjo savyje auginti, puoselėti Atgimimo. Gavo gatavą. Bet tai nesuteikia jiems teisės atmesti anas dienas ir manyti, kad Lietuva prasideda nuo dabar. Be Atgimimo Lietuvos ir šiandien jokios Lietuvos nėra. Tėra tam tikras administracinis vienetas Europos vidury.
Simono Daukanto vardas derės visur, kol šitoj žemėj, šitame mieste bent kiek bus įsiklausoma į žodžius žmonių, jaučiančių ir branginančių Lietuvos istorijos vertikalę. O ne į nuostatas tų, kurie ciniškai drebia: Jau atgimėm! Daukantas šioje mokykloje nesimokė!.. Pastaroji pasaulėvoka svetima šitai žemei.