Naujausios
Todėl logiška, kad į antrąjį „Unikalių susitikimų“ renginį pakvietėme profesorę dr. Rasą Čepaitienę. Ši moteris, mama, mokslininkė – darbštumo, išminties ir energijos vulkanas. Ji bendradarbiauja su žiniasklaida, pati kūrė internetinės TV laidas, išdrįsta atsistoti prie mikrofono mitinguose, nes turi ką žmonėms pasakyti.
R. Čepaitienė yra išleidusi 9 sudarytas ar autorines knygas. Į Šiaulius ji atvežė naujausią monografiją „Postsovietinis tranzitas: Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo iki karo Ukrainoje“. Peržiūrėjau daug tarptautinių žodžių žodynų, ką reiškia šis terminas. Labiausiai patiko : „tranzitas – gabenimas be perkrovimo; važiavimas be persėdimo“.
Naujausia profesorės knyga – vadovėlis tiems, kurie pamiršo, kas esą, jei niekas jiems neprimena, kas kuo buvo ar privalo būti. Kažkoks šešėlinis „kašpirovskis“ užmigdė lietuvių istorinę atmintį. Kelios kartos užaugo, nebežinančios skausmingo lietuvių Tautos kelio į Nepriklausomybę. Nedekomunizuotas valstybės istorijos suvokimas, sovietinės sampratos likučiai „be jokio perkrovimo“ braunasi į Nepriklausomybės vaikų protus. Banalios šiandienos kovos už skanesnį kąsnį, blizgesnį darbužį ir didesnį rūmą tėra vartotojiškos gyvensenos priešpastatymas dvasinėms, kūrybinėms, atminties vertybėms.
„Sąmonės desovietizacija dar nė neprasidėjo,“– susitikime konstatavo R. Čepaitienė. Ir tęsė, kad vis labiau „linkstama į autoritarizmą.[...] Lietuvoje dekomunizacija tebėra šventa karvė. Kuriamas iškreiptas įvaizdis, kad kolaboravo ne komunistų partija, o... Justinas Marcinkevičius ar Salomėja Nėris.“
Susitikimo moderatorius istorikas, profesorius Arūnas Gumuliauskas, savo kolegę kultūros istorikę R. Čepaitienę pavadino „netradicinės istoriografijos atstove.“ Toks įvardijimas sukėlė šurmulį salėje. Mokslininkė laikmečio pažinimu bei analizėmis gerokai lenkia šiuo metu mūsų valstybėje vyraujančius istorinių faktų vertinimus.
R. Čepaitienė, rašydama „Postsovietinį tranzitą“, aplankė 11 buvusių sovietinių respublikų. Šiuo metu ruošiasi susipažinti su 12-ąja. „Kaip manote, keliose iš 15 sovietinių respublikų, paskelbus jų Nepriklausomybę ar savarankiškumą, prezidentais išrinkti buvę komunistų partijos lyderiai?“ – auditorijos klausė profesorė. Ir pati atsakė: „Dešimtyje.“
Va, čia tai tranzitas! Per dešimties tautų sąmones nedekomunizuotu istorinės atminties volu! O kad mūsų tautinės valstybės išlikimo labirintuose būtų dar klaidžiau varlinėti, Lietuvoje „kepami“ klaidinantys vadovėliai, kurių autoriams dar ir premijas Vyriausybė mesteli.
Vartydama profesorės monografiją, sužinojau, kad sovietinio kolaboranto sūnus, disidentu vadinamas Tomas Venclova parašė „Lietuvos istoriją visiems“. O į „antrojo tomo priedus, pavadintus „Valstybingumo aktai“ [...], šalia 1918 m. vasario 16-osios akto, 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio deklaracijos ir 1990 m. kovo 11-osios akto įdeda ir 1940 m. liepos 21 d. „Liaudies seimo“ deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į SSRS, kurią pasirašė ir jo tėvas, rašytojas Antanas Venclova“.
Ar dar yra koks nors žmoniškas, taikus teisingos Lietuvos istorijos „atkūrimo“ kelias, kur Nepriklausomybės siekio ir žūtbūtinės kovos už valstybės ir tautos laisvę norminiai aktai, būtų atskirti nuo okupacinių? Kam naudinga išsivaduojamuosius judėjimus suplakti su aneksija ir okupacija, kad nebesuvoktume, kas yra valstybės laisvės gynėjas, o kas – pavergėjas?
Valdančiųjų rėmėjai ir įvairiausi jų finansuojami influenceriai „bando čiupinėti laisvės ribas“, o „žmonės visko bijo. Net patiktuką padėti. Nelįsk į politiką – tokia išgyvenimo strategija“, – mano R. Čepaitienė.
A. Gumuliauskas siūlo dekonstruoti kultūrinę – istorinę atmintį, o R. Čepaitienė tam pritaria, klausdama, ar ne sąmoningai formuota istorinė atmintis, jos mokymui neskiriant daug dėmesio?
R. Čepaitienė yra įsitikinusi, kad „praeitis tampa dabarties susidorojimo ginklu“. Tarkime Jono Noreikos- Generolo Vėtros istorijoje išlikę liudijimai, kad jis, naudodamasis tiesioginėmis pareigomis, organizavo pogrindinę veiklą žydų tautybės žmonių gelbėjimui Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau šiandien tų įvykių deformacijos suponavo sąlygas nuo abiejų okupacijų nukentėjusio vyro atminimo niekinimui.
Abu profesoriai vieningai tvirtino, kad 1988-aisiais buvo lengviau, nes istorinę atmintį liudijo seneliai, tremtyje gimusieji mūsų tėvai. Buvo pasakojimai – gyvoji atmintis. Dabar net patikimos Sąjūdžio istorijos parašytos neturime.
Kas paplovė istorinės atminties pamatus? Ką daryti? Tokius klausimus viešniai ir moderatoriui teikė susitikimo dalyviai. „O kada yra tikroji sovietinės eros pabaiga, kokia jos žlugimo data?“, – klausta R. Čepaitienės. Pateiktos kelios versijos
O aš pagalvojau – dar nesibaigė. Tebeklupinėjame ant sovietinės eros griuvėsių, nes neįvykdyta dekomunizacija, 75-iems metams įslaptinti prisipažinusiųjų apie bendradarbiavimą su KGB sąrašai. „Latvija ir Estija analogiškus sąrašus paskelbė ir valstybės nesugriuvo“,– pastebėjo R. Čepaitienė. Ir pripažino: „Gal tie bendradarbiai jau ir mirę, bet aukštuose postuose liko jų vaikai ir anūkai. Žinoma, jie neatsakingi už tėvų ir senelių veiksmus, bet visi buvo auklėti savo gimdytojų. Todėl galėtų bent gėdą jausti...“
Susitikimo moderatorius profesorius A. Gumuliauskas priminė, kad imta abejoti termino „sovietmetis“ teisingumu. Esą dabar jau atsirado naujadaras – „tarybmetis“. Tačiau tebėra gyvas močiutės posakis: „prie ruso“, ir manau, kad šis okupacinio laikotarpio apibūdinimas yra tiksliausias. Juolab, kad karas Ukrainoje ir neramumai kaimyninėse slavų valstybėse vėl grąžina Lietuvą prie senelių naudoto termino prasminės esmės.