Naujausios
Ar prisimenate posakį: „Nieko amžino nėra“? Kartais jis pratęsiamas: „Amžinas tik laikinumas“.
Atrodo, juo vadovaujasi per praėjusius rinkimus daugumą Seime laimėję socialdemokratai. Per nepilnus dvejus metus jau trečią kartą keičiasi Vyriausybė. Ir valdančiosios koalicijos sudėtis.
Prieš devynis mėnesius išmetę iš koalicijos per daug norėjusius ir per daug vadovavusius demokratus, dabar vėl juos susigrąžina, nors šie pageidauja pakeisti premjerę, reikalauja atriekti nemažą valdžios pyrago gabalą – tris svarbias ministerijas. Nors buvęs partijos vadas įtariamas susitepęs kyšiais. O nuolatinio naujo vado dar nėra. Tik laikinasis.
Bet, matyt, atitinka kirvis kotą. Nes ir socialdemokratų lyderis, bevadovaudamas Jonavai, išsimozojo čekiukais. Prireikė beveik metų, kad išsipraustų ir galėtų stoti prie valstybės vairo.
O tuo tarpu vairas laikinai buvo patikėtas ne itin patyrusiai, bet dar nesusitepusiai vairininkei. Kai ji įgijo šiek tiek patirties, vėl turi užleisti pareigas labiau patyrusiam. Gal iš anksto taip ir buvo sutarta? Kas žino?
Socdemai viliasi, kad išstūmę „Nemuno aušrą“ iš valdančiosios koalicijos išvengs politinio triukšmo. Mat, į šios partijos pirmininką buvo nutaikyta per daug strėlių.
Bet ar tikrai išvengs? O gal kaip tik dar daugiau strėlių pradės smigti į pačius socialdemokratus?
Vos tik Mindaugas Sinkevičius, ilgai nedrįsęs to padaryti, pasiskelbė, kad imsis premjero pareigų, tuoj pradėta domėtis jo išteisinimo čekiukų byloje istorija, klausiama, kokiomis lėšomis samdė labai brangius advokatus. Gal politikui padaryta nuolaidų? Turėjo įsiterpti net būsimo premjero tėvelis, paaiškinęs, jog materialiai remia sūnaus šeimą. Nepaisant to, vis tiek grasinama STT.
Taigi, aišku viena, kad ramybės nebus. Nei valdžiai, nei jos valdomiems Lietuvos žmonėms. Opozicija ir jai tarnaujantys veikėjai nenurims, kol valdžioje bus ne tie. Arba tie „ne tie“ išsipraus visokiausiais prausikliais iki krištolo skaidrumo ir savo naudai nepalies nė vieno valstybės cento.
Nors antra vertus, pastaruoju metu itin arši ir pikta opozicija vis tiek surastų vinių įkalti į valdančiųjų karstą. Gal net parūdijusių... Akivaizdžiausias paskutinysis pavyzdys, kai abejojama, ar M. Sinkevičių gynusi advokatų kontora nepadarė jam nuolaidų. Išeitų, jog net savo darbą dirbantys advokatai negali ginti kai kurių į nemalonę patekusių asmenų.
Ir kodėl nesidomima, kiek už gynybą mokėjo nuteistieji buvęs liberalas Eligijus Masiulis ir buvęs konservatorius Kristijonas Bartaševičius? Kas gina įtarimų slegiamus konservatorių Kazimierą Starkevičių ir vardan lietuvininką Saulių Skvernelį? Gal jiems kokia advokatų kontora irgi daro nuolaidų? Bet gali daryti. Nes jie – savi?
Vienok iš valdančiosios koalicijos išėjusio Žemaitaičio dalia gali ir palengvėti. Nes dabar kovotojai prieš valdžią dantis pakabins ant socialdemokratų. Ir tie, pasijus konservatorių, liberalų ir kitų „patarėjų“ „išdurti“, nes pernelyg lengvai pasidavė jų spaudimui, tikėdamiesi, jog, paklusę išorės užgaidoms pakeisti koaliciją, galės ramiai dirbti.
Gal netgi išsipildys pranašystė, jog ir M. Sinkevičius premjero poste neištemps iki kadencijos pabaigos? Gal kokių nuodėmių opozicijos archeologai dar iškas?
Juolab, kad ir Vyriausybės perkrova vargu ar pasiteisins. Naujokams atiduodama itin jautri sveikatos apsaugos sritis, kurioje daugybė problemų. Ministrė jau buvo įsijautusi į pareigas, keitė kai kurias tvarkas. Naujas ministras kokius metus turės pažindintis ir mokytis. Taip ir praeis visa kadencija.
Kyla ir kompetencijos klausimas. Kas daugiau išmano apie mediciną ir valdymą: ar biomedicinos mokslų daktarė, turinti ir vadybininkės išsilavinimą, ar socialinių mokslų pedagogas, beje studijavęs ir filosofiją?
Lietuvai kaip žemės ūkio kraštui be galo svarbi ir žemės ūkio sritis. Ar išmintinga vien dėl politinių motyvų keisti didelę patirtį turintį ministrą? Ir ekspermentai su ministrais pirmininkais, kuriems leidžiama padirbėti tik po keletą mėnesių, – mažų mažiausia keisti.
Bet gal visokiausiose perkrovose ir neverta ieškoti išminties? Nes yra tik politiniai interesai. Naudingi tik politikams.
O kaip žmonės? Rinkėjai, kurie, atiduodami savo balsą už vieną ar kitą politiką, turi savų lūkesčių, iliuzijų apie geresnį gyvenimą, valstybės problemų sprendimą? Kiek jų bus išspręsta, kai rašoma jau trečioji Vyriausybės programa?
Galbūt vienas problemas spręs ir išspręs. Kitų sprendimą tik imituos. Nes beveik kiekvieną kadenciją rūpestį žmonėmis ir valstybės reikalais užgožia kovos dėl valdžios. Šią kadenciją tai ypač ryšku.
Ir tos rietenos lyg koks „Santa Barbaros„serialas nukreipia tautos dėmesį nuo skausmingiausių dalykų, užmaskuoja piktnaudžiavimus, kombinacijas, lobistų interesų patenkinimą, valstybei nenaudingus sprendimus, kuriuos vieną rytą pabudę pajuntame, bet jau nieko negalime pakeisti.
Ir toliau stebime įnirtingas kovas dėl skanukų pripildyto valdžios lovio. Nes lovys – laikinas. O kovos dėl jo – amžinos.