Lietuvos posūkis į priešingą pusę

Po pirmojo Seimo rinkimų turo atrodė, jog ryškaus lyderio kaip ir nėra. Socialdemokratai konservatorius lenkė vos per plauką.

Kai kurie politologai taip pat neskubėjo įvardyti nugalėtojo. Sakė: jo kol kas nėra.

Antrajame rinkimų ture, laimėję net 32 mandatus iš 37 galimų, socialdemokratai įvardija laimėję istorinę pergalę ir siunčia paguodžiančią žinutę rinkėjui, jog naujų reformų neplanuoja. Nuo nesibaigiančių nieko gero neatnešančių reformų, nelogiškų pokyčių, nuolatinio nepastovumo ir laikinumo pavargęs dirbantis žmogus tikriausiai lengviau atsiduso.

Beje, ir pats rinkėjas daug padarė, kad galėtų atsidusti lengviau. Buvo aktyvesni nei įprasta pirmajame rinkimų ture, kuriame socdemams atidavė visus 20 mandatų. Daugelis partijoms, neįveikusioms 5 procentų barjero, savo balsus išsvaisčiusieji antrajame ture, matyt, juos atidavė socialdemokratams.

Nebūtinai todėl, kad juos labai myli. Bet todėl, kad nemyli konservatorių.

Kairiesiems simpatizuoja, o gal konservatorių ir liberalų bei laisviečių nepamilo ne vien konservatorių apleisti regionai, bet ir didieji miestai. Socdemai pelnė mandatų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose.

Politologai ir žiniasklaida, užbėgdama patiems laimėtojams už akių, jau skuba burti koalicijas ir dalyti postus. Didžiausią išorės spaudimą patiria partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Visiems, kurie iš plepėjimo pelnosi duoną, labai maga sužinoti – taps ar netaps lyderė premjere. Atsisakys ar neatsisakys sotaus ir kur kas lengviau nei premjero poste uždirbamo europarlamentarės pyrago.

Toks spaudimas kvepia kišimusi į partijos vidaus reikalus. V. Blinkevičiūtė, tapusi pirmininke, grąžinusi partijai populiarumą ir sutelkusi ją laimėti rinkimus, jau atliko didžiulį darbą. Gal sutelkusi valdančiąją koaliciją ji pasiūlys geresnį premjerą nei ji pati?

Apskritai, tiek kai kurios žiniasklaidos, tiek kai kurių šimtmečiui vienos partijos ištikimybei užsiangažavusių politologų laikysena nebuvo nei solidi, nei objektyvi.

Antai pagal sąrašą su „Nemuno Aušros“ partija į Seimą pateko buvęs „Šiaulių krašto“ žurnalistas Petras Dargis. Pats nustebęs dėl savo sėkmės, kai iš 30-osios sąrašo vietos išreitinguotas į 13-ąją, nuoširdžiai prisipažįsta, jog „vaikščiojo kaip iš medžio iškritęs“. Žiniasklaida pasigauna šią frazę ir naująjį Seimo narį pristato kaip eilinį Kaltinėnų kaimo pensininką. Po tekstu komentatoriai rašo įžeidžiančius tekstus. Esą į Seimą atsitiktinai patenka „iš medžio iškritę“ nesusigaudantys kaimiečiai pensininkai.

O iš tikrųjų visą gyvenimą dirbęs ir iki šiol žurnalisto plunksnos nepadėjęs, gyvenimą pažįstantis, politikams patariantis ir paveikius tekstus rašantis kaltinėniškis – tikrai ne iš kelmo spirtas, drįstu teigti, net protingesnis už kai kuriuos daugelį metų Seime sėdinčius vyrus. Bet, matote, jis į Seimą pateko ne su sistemine partija.

Kita antraštė: „Valstiečiams ir Laisvės partijai – rinkėjų smūgis“. Į vieną gretą sudedami du nepalyginami dalykai.

Laisvės partija neįveikė 5 procentų barjero daugiamandatėje apygardoje ir nelaimėjo nė vieno mandato vienmandatėje.

Tuo tarpu „valstiečiai“ įveikė septynių procentų barjerą, laimėjo 6 mandatus daugiamandatėje ir dar du vienmandatėje apygardoje. Įvertinus, jog daugelyje apygardų jie rungėsi su socialdemokratais, kurie šįkart buvo tiesiog „ant bangos“, tai visai neblogas rezultatas.

O štai Šiauliuose ir Klaipėdoje su „Nemuno Aušros“ atstovais susirungę „valstiečiai“ Eimantas Kirkutis ir Ligita Girskienė laimėjo mandatus. Tai kur čia tas rinkėjų smūgis?

Gal smūgį patyrė ir liberalai, antrajame ture pelnę tik keturis mandatus? Ir tie patys konservatoriai, laimėję tik dešimt mandatų iš 33 galimų. O ką jau bekalbėti apie „Laisvę ir teisingumą“, Nacionalinį susivienijimą, laimėjusius tik po vieną mandatą?

Keistai atrodo ir kai kurių politologų alergija, „valstiečiams“ kalbant apie valdančiąją koaliciją. Bando įpiršti liberalus, turinčius keliais mandatais daugiau, bet turinčius ir su kairiosiomis jėgomis nesuderinamą programą.

Kaip tam Petrui Kurmeliui iš Žemaitės apsakymo: „Merga nesvarbu, by tik šimtus paklotų.“ Taip ir čia: programa nesvarbu, by tik nešmėžuotų be jokios priežasties dešiniųjų ir jų klapčiukų nemalonę užsitarnavusių Ramūno Karbauskio ir Igno Vėgėlės šešėliai.

Ar tie klapčiukai dešiniesiems tarnaus ir toliau, kai Lietuva pasuko į kairę ir aniems jau ne toks sotus bus duonos kąsnis, pamatysime vėliau.

Pamatysime, ir kokią Vyriausybę mums pasiūlys naujieji laimėtojai. Kas nulems pasirinkimus: kompetencija ar nuopelnai partijai?

O rinkėjo, taip drastiškai pakeitusio kryptį, lūkesčiai – labai paprasti. Saugus ir ramus gyvenimas. Be gąsdinimų karu, namų kerčioje laikomu krepšiu karo atvejui.

Materialinės išgalės aprūpinti šeimą, į mokslus išleisti vaikus. Balansas tarp maisto ir kitų būtiniausių dalykų kainos bei atlygio, kurį gauna žmogus.

Teisė laiku gauti kokybišką gydymą valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse.

Teisė vaikams turėti mokyklą netoli namų ir gauti kokybišką mokslą bei ugdymą.

Teisė visas paslaugas gauti tik gimtąja lietuvių kalba, pareiga puoselėti gimtąją kalbą ir nesitaikstyti su atvykėliais arba seniai Lietuvoje gyvenančiais prabylant jų kalba.

Darbo ir poilsio balansas. Galimybė įpirkti knygą, bilietą į teatrą, operą ar baletą, svajoti ir įgyvendinti svajones.

Laisvė išreikšti savo nuomonę. Laisvė diskutuoti.

Prieš šiuos Seimo rinkimus kai kurie politikai savo lankstinukuose teigė, jog žmonės bijojo valdžios. Natūralu, kad nuo jos ir pabėgo. Tiesiog pasukdami į priešingą pusę.