Naujausios
Neseniai „Šiaulių kraštas“ pasakojo keletą istorijų apie tai, kaip pasaulį ir Lietuvą kaustanti epidemija sutelkia žmones.
Kelmiškė Agnė Klevinytė savanoriauja padėdama vyresnio amžiaus kraštiečiams, kurie negali išeiti iš namų, nes priklauso rizikos grupei – koronavirusas jiems gali būti mirtinas. Jauna verslininkė nesibodi atvežti sriubos, kito maisto, pirkinius iš parduotuvės, netgi išnešti šiukšles.
Kita kelmiškė Regina Šutaitė siuva ir praeiviams dovanoja daugkartines apsaugos kaukes, tiesiog pakabindama jas prie savo namų, ant tvoros. Į labdaringą veiklą įtraukė ir dar keletą pažįstamų žmonių.
Tokių susitelkimo ir tarpusavio pagalbos pavyzdžių yra daugybė. Padėti nesitikint sau jokios naudos. Deja, vienybė žydi ne visur. Ir ne visi pasirengę ką nors daryti be materialios naudos ar politinių dividentų.
Koronavirusas lyg lakmuso popierėlis išryškino ne tik gražiąsias žmogaus puses, bet ir jo moralės virusus, kurie ne ką mažiau kenksmingi už tuos, kurie ėda kūną.
Seime surengtas ne posėdis, o aukcionas – kas daugiau algos pasiūlys medikams. Valdantieji siūlo 50 procentų pakelti arba padvigubinti atlyginimą tiems gydytojams, kurie tiesiogiai kovoja su virusu.
Opozicija pasiūlė daugiau. Algas didinti visiems be išimties. Ne tik gydytojams, bet ir slaugytojoms, ir valytojoms. Ir ne šimtu procentų, o visu pusantro šimto procentų.
Stebuklų laukas! Lietuvos ligoninėse kol kas gydosi tik per šimtą koronavirusu užsikrėtusių žmonių, o atlyginimus kelti siūloma visiems medikams be išimties. Ar iš balos tas Seimo opozicijos dosnumas? Antra vertus, patogus metas būti geram ir dosniam iš mokesčių mokėtojų kišenės. Juolab, kad artėja Seimo rinkimai.
Jeigu pusantro karto padidintos algos liks ir, įveikus koronavirusą, tai dirbti valytojomis ligoninėse gali rikiuotis net merų ir vicemerų, gal net ministrų žmonos. Juk atlyginimas, pakėlus jį 150 procentų, viršytų tūkstantį eurų.
Taip, karštuose taškuose dirbantiems, tiesiogiai su užsikrėtusiais žmonėmis susiduriantiems, savo sveikata ir gyvybe rizikuojantiems gydytojams ir kitam personalui reikia atlyginti. Bet kol kas užsikrėtusius gydo tik kelios šalies ligoninės. Būrys medikų dar dirba punktuose, kur imami mėginiai. Dalis ligoninių – priėmimo skubios pagalbos skyriuose, kur gali atvežti užsikrėtusį žmogų.
Bet dauguma pirminių sveikatos priežiūros centrų ir konsultacinių poliklinikų dirba nuotoliniu būdu. Telefonu ar elektroniniu paštu virusas dar nesklinda.
Gal tuomet kelti atlyginimus ir Nacionalinio sveikatos centro darbuotojams? Jie net ir naktimis budi muitinėse, oro ir jūros uostuose. Tiesiogiai susiduria su galimai užsikrėtusiais žmonėmis.
Yra ir daugiau profesijų žmonių, kurie priversti bendrauti su parvykstančiais.
Apie praradimus ir kompensacijas dėl karantino prabyla ir verslo atstovai. Antai pramogų pasaulio pažiba sako, jog per tą laiką, kai paskelbtas karantinas, praras apie 150 tūkstančių.
Kažkaip keista, kad per vieną ar kelis karantino mėnesius šimtus tūkstančių galintis uždirbti talentas, neatsidėjo juodai dienai.
Juk eilinis inteligentas ar mažą versliuką turintis žmogus už tokią sumą turėtų dirbti bent dešimt ar net keliolika metų. Beje, ir iš kuklių pajamų dar susitaupo! Nereikalauja, kad nuostolius atlygintų valstybė, tiksliau visi mokesčių mokėtojai.
Kol vieni siuva ir nemokamai dalija apsaugines kaukes, kiti, suuodę lengvą ir garantuotą bizniuką, jų prisipirko tūkstančius, o dabar perpardavinėja už dešimteriopą kainą. Vietoj dešimt centų ima po eurą ir daugiau. Kiek tūkstančių kaukių, tiek tūkstančių eurų prikapsės.
Taigi, deficito nėra. Visko, ko reikia, atveš į namus. Ir dezinfekcinio skysčio, ir kaukių, gal ir kitokių apsaugos priemonių. Perkantys džiaugsis gavę, kad ir brangiau. Parduodantys iš koronaviruso pralobs. Pandemiją prisimins kaip gėrį.
...keista, kad per vieną ar kelis karantino mėnesius šimtus tūkstančių galintis uždirbti talentas, neatsidėjo juodai dienai.
Lobstantys iš nelaimės dar nėra pats didžiausias blogis. Yra dar vagiančių ir sukčiaujančių, apgaudinėjančių nuo koronaviruso saugomus senukus. Tiesa, Covid –19 šiek tiek išgąsdino ir nusikaltėlius. Jei tikėti generalinio komisaro žodžiais, nusikaltimų sumažėjo penktadaliu.
Kol visų lygių valdžios suka galvą dėl nuotolinio mokymo, perka kompiuterius ir planšetes mokykloms, kad išdalintų jų neturintiems mokiniams, kai kuriose mokyklose mokiniai nuotolines pamokas paverčia cirku, keikiasi, rašo nešvankybes, tyčiojasi iš mokytojų. Pirmosios patyčios Marijampolėje. Bet jų bus ir daugiau. Gal jau ir yra. Tik nepaviešintos.
Ar taip elgtis vaikus išmokė mokytojai? Tikriausiai, ne. Šių laikų pedagogas turi būti suskliaudęs ausis. Nieko nematyti, nieko negirdėti. Nes ateis kokia šakota mama ar krūtinę atstatęs tėvas ir nuauklės pačią mokytoją.
O koronavirusas, karantinas ir nuotolinis mokymas – gera proga vaikams pasekti tėvų arba „kietesnių“ draugų pavyzdžiu. Juk ir taip jau besąlygišku vaiko tarnu paversti pedagogai per atstumą juo labiau nieko nepadarys. Net nenuves pasiaiškinti pas direktorių.
Gal tuomet ir jiems už koronaviruso sukeltus iššūkius didinti atlyginimus? Tik ar paveš valstybės biudžetas? Ar visi mes, vaikštantys tais pačiais keliais su žinomais ir nežinomais užsikrėtusiais panešime padidėjusią naštą?
Ar galime būti empatiški visiems, kurie koronaviruso akivaizdoje garsiau šaukia apie savo tikrus ir tariamus praradimus? Prireiks daug sveiko proto, kad teisingai sudėliotume prioritetus.
Iš kur mūsų visuomenėje, kurioje tiek daug protingų, talentingų, gerų, darbščių, altruistiškų ir patriotiškų žmonių, randasi kalinio mentalitetą turinčių? Pastato trikojus, kad drausmintų vairuotojus, – blogai. Policininkus vadina mentais. Riboja alkoholio prieinamumą – iš viso krachas!
Gal todėl, kad pusšimtį metų buvome uždaryti sovietiniame kalėjime? Apsukrieji gyveno vogdami, kombinuodami. Sąžiningieji – žiūrėdami į juos ir pavydėdami.
Dabar gyvename tyčiodamiesi. Kartais iš pavydo sėkmingesniam, kad jį sumenkintume. Kartais tiesiog dėl pasilinksminimo, kaip daro nuotoliniu būdu mokomi mokiniai.
Pastarosiomis dienomis per televiziją nuskambėjo vieno šoumeno frazė: „Ketveri metai mus valdo kaimas“. Atviros, bet ne itin taiklios patyčios. Lyg kitų kadencijų parlamentuose nebuvo žmonių iš kaimo ar bent iš provincijos...
Ir kodėl kaimas vis dar tebėra patyčių objektu? Juk ten gyvena ne vienas pasiturintis ūkininkas. Ir jo darbininkai, valdantys modernią techniką, uždirba daugiau negu koks sostinės klerkiukas. Klesti bendruomenės. Jose nemažai nuoširdžių, darbščių, gabių, mokančių gerbti kitą žmonių. Kartais prieš jų gyvenimo išmintį ir logiką menkas pasijunta koks nors iš didmiesčio „pamokyti“ kaimiečių atvykęs jaunas lektorius.
Ir nuo Covid – 19 kaime slepiasi ne viena žvaigždė ar pretenziją į žvaigždę turinti.
O iš kaimo dažniausia tyčiojasi tie, kurie patys išėjo iš kaimo. Deja, niūrus, tamsus anuometinis kaimas dar nespėjo išeiti iš besityčiojančių. O gal ir niekuomet neišeis...