Lietuviškas kotletogeitas

Na ką, trūkt už va­džių... Už­si­mer­kiu ir ma­tau švie­sų­jį Da­lios Gry­baus­kai­tės vei­dą, spe­cia­lių­jų tar­ny­bų pa­žy­mas ant sta­lo ir su­re­ži­suo­tą ži­niask­lai­dos klap­čiu­kų is­te­ri­ją. Pa­si­ro­do, nie­ko nau­jo krei­vų veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je.

Imi­ta­ci­nė­je vals­ty­bė­je tę­sia­si kot­le­tų skan­da­las. Bep­rot­na­mio pre­zi­den­tui ir par­la­men­tui, vy­riau­sy­bei ir po­li­to­lo­gams, te­le­vi­zi­joms ir ra­di­jams, ne­mo­ka­mų (?) nuo­mo­nių for­muo­to­jams, mo­ki­nu­kams ir se­ne­liu­kams svar­biau­sia pro­ble­ma – ar val­gė kot­le­tus mi­nist­ras ar ne­val­gė? Ir kiek pa­ken­kė kot­le­tų val­gy­mas vals­ty­bei, mo­ra­lei, na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ir vi­so­kioms dek­la­ruo­toms prieš rin­ki­mus ge­ro­vėms?

Ar­gi kam rū­pi čia Lie­tu­va, jos žmo­nių skau­du­liai ir sun­kus gy­ve­ni­mas, vai­kų atei­tis ir svei­kas pro­tas? Ir kam paaiš­kin­si, kad vi­si šio­je imi­ta­ci­jo­je nuo pre­zi­den­to iki pra­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus de­šimt­me­čiais val­gė kot­le­tus bū­da­mi pas ką nors sve­čiuo­se ir dėl to vals­ty­bė ne­sug­riu­vo? Ir kad nie­ko ten jie už tuos kot­le­tus neį­si­pa­rei­go­jo, nes tai yra įpras­tas lie­tu­viš­kas vai­šin­gu­mas ir tra­di­ci­ja?

Štai, ir vėl tu­pi šven­ta­sis Gab­rie­lius vals­ty­bi­nė­je LRT ir už mū­sų pi­ni­gus, spring­da­mas iš kil­naus pa­si­pik­ti­ni­mo, mums aiš­ki­na, kad to­kio bai­saus nu­si­kal­ti­mo, kaip kot­le­tų val­gy­mas, šio­je vals­ty­bė­je dar ne­bu­vo. Nors jo pa­ties mie­lo­ji pa­ti ga­vo iš vals­ty­bės bo­nu­sų tiek, kad ga­lė­tum nu­si­pirk­ti po ke­lis mi­li­jo­nus kot­le­tų kas­met.

Ir mie­la­sis šir­džių pre­zi­den­tas rei­ka­lau­ja varg­šo kot­le­tų val­gy­to­jo skal­po, nes to la­bai la­bai la­bai rei­kia bran­gia­jai imi­ta­ci­nei vals­ty­bei, ku­riai pri­sie­kė prieš Die­vą ir dėl ku­rios su žmo­na prie al­to­riaus mėgs­ta la­bai dva­sin­gai pa­klū­pė­ti. Tai kas, kad po to su­grius koa­li­ci­ja, vy­riau­sy­bė ir dar pa­gi­lės chao­sas vals­ty­bė­je, ta­čiau nuo­sa­va am­bi­ci­ja juk svar­biau, ar ne? Kuo blo­giau – tuo ge­riau, ar ne, Tė­vy­nės Są­jun­gos bro­liai ir se­se­rys?

Ne­bes­vai­kit. Čia nie­kas apie jo­kią vals­ty­bę ir jo­kias ge­ro­ves, apie jo­kius žmo­nes ne­gal­vo­ja. Jie net už­mirš­ta, kad pa­čių nau­dai bū­tų nau­din­ga tą rū­pes­tį bent su­vai­din­ti. Jiems rū­pi tik jų pa­čių už­pa­ka­liai, prie­kiai ir jų atei­ties ge­ro­vė. Ir nė­ra nie­ko dan­gu­je, Že­mė­je ir Lie­tu­vo­je, ko jie tam ne­paau­ko­tų.

Pa­na­šiai el­gia­si nu­si­kal­tė­lis, pa­gau­tas nu­si­kal­ti­mo vie­to­je ar­ba žiur­kė, įva­ry­ta į kam­pą. Rin­ki­mai pra­si­dė­jo – ne­siar­tin­kit prie žvė­rių, ku­rie prie šė­ryk­los. Čia ne­bė­ra jo­kios lo­gi­kos, jo­kios mo­ra­lės, jo­kio Die­vo, ku­riam jie mel­džia­si. Jo­kių žmo­giš­kų, kiek­vie­nam sa­vai­me su­pran­ta­mų da­ly­kų ir jo­kių tai­syk­lių.

Tie­siog ne­kreip­kim dė­me­sio, kas to­je pa­la­to­je da­ro­si ir ra­miai dirb­kim sa­vo dar­bą. Ga­las jau ne­to­li, jie mo­ra­liš­kai jau pra­lai­mė­jo – už­de­kim žva­ku­tę ir pa­sto­vė­kim prie lo­vos. Vi­sa ki­ta tik lai­ko klau­si­mas, pra­si­dė­ju­sį pro­ce­są pa­baigs na­tū­ra­li įvy­kių ei­ga.

Komentarai

Tatai    Šeš, 2020-01-25 / 16:24
vadinasi blusinėjimu.Bet nematom "Jaučių " viską suglobusiu ,bet neįgalių su tuo viskuo susutvarkyti,dėlei ko neužsiveria sienų vartai žmonėms ieškantiems gerovės svetur.
Kiek kitaip    Pir, 2020-01-27 / 18:22
Žurnalistika, kurioje mažiausias kupstelis virsta pačiu didžiausiu kupstu, o už normalių kupstų bei kelmų neužkliūnama, negali nesižavėti. Šiuo atveju - chroniškai atrajojamu "kotletu". Viso kito - lyg nebūta, nes likę "kotletai" priskiriami jaunųjų Landsbergių puotos stalui. Nesvarbu, kad ta jų gausybė, šiuo atveju, matyt, labiausiai omeny turimas sklypas ir jame pastatyta moderni šiuolaikinė mokykla - ne Landsbergių, ne Austėjos, o ją stačiusios firmos, iš kurios gan ilgą laiką tuos "kotlečiukus" teks nuomotis. Bet ar apie tai būtina rašyti? Be abejo, ne, nes taip gražiau skamba ir skaniau valgosi. Gero apetito! Ir ne tik autoriui.
Viskas čia gerai    Ant, 2020-01-28 / 09:16
Imitacinėje valstybėje darbotvarkė neformuojama. Ką kada kam ir kaip daryti sprendžia šeimininkas. Krašto apsauga, tarptautinė politika, švietimas, sveikatos apsauga, pramonė - ne vietinės faunos reikalas. Šeimininkas formuoja užduotis. Kartais, kad pasijusti geriau tarptautiniame kontekste, jos “globalios” kaip pvz. metoo ar vaiko teisių apsauga. Kartais lokalesnės (respublikinis medžių kirtimas ar renovacija). Kotletas gi, reabilitacinė priemonė saviveiklos rėmuose, leidžianti visų rūšių šalies elitui be rizikos (?) pasijusti krašto valdovais ir šalies likimo sprendėjais kai šeimininkas neturi konkrečių pavedimų. O čia dar viena problema - pats šeimininkas gerokai sutrikęs bei savų bėdų prispaustas, nelabai jam ir rūpi protektoratas, kurį, atvirai kalbant, progai pasitaikius būtų gera naujam prižiūrėtojui iškišti. Klausimas tik, kaip tą padaryti oriai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.