Lietuviškas kotletogeitas

Imi­ta­ci­nė­je vals­ty­bė­je tę­sia­si kot­le­tų skan­da­las. Bep­rot­na­mio pre­zi­den­tui ir par­la­men­tui, vy­riau­sy­bei ir po­li­to­lo­gams, te­le­vi­zi­joms ir ra­di­jams, ne­mo­ka­mų (?) nuo­mo­nių for­muo­to­jams, mo­ki­nu­kams ir se­ne­liu­kams svar­biau­sia pro­ble­ma – ar val­gė kot­le­tus mi­nist­ras ar ne­val­gė? Ir kiek pa­ken­kė kot­le­tų val­gy­mas vals­ty­bei, mo­ra­lei, na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ir vi­so­kioms dek­la­ruo­toms prieš rin­ki­mus ge­ro­vėms?

Ar­gi kam rū­pi čia Lie­tu­va, jos žmo­nių skau­du­liai ir sun­kus gy­ve­ni­mas, vai­kų atei­tis ir svei­kas pro­tas? Ir kam paaiš­kin­si, kad vi­si šio­je imi­ta­ci­jo­je nuo pre­zi­den­to iki pra­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus de­šimt­me­čiais val­gė kot­le­tus bū­da­mi pas ką nors sve­čiuo­se ir dėl to vals­ty­bė ne­sug­riu­vo? Ir kad nie­ko ten jie už tuos kot­le­tus neį­si­pa­rei­go­jo, nes tai yra įpras­tas lie­tu­viš­kas vai­šin­gu­mas ir tra­di­ci­ja?

Štai, ir vėl tu­pi šven­ta­sis Gab­rie­lius vals­ty­bi­nė­je LRT ir už mū­sų pi­ni­gus, spring­da­mas iš kil­naus pa­si­pik­ti­ni­mo, mums aiš­ki­na, kad to­kio bai­saus nu­si­kal­ti­mo, kaip kot­le­tų val­gy­mas, šio­je vals­ty­bė­je dar ne­bu­vo. Nors jo pa­ties mie­lo­ji pa­ti ga­vo iš vals­ty­bės bo­nu­sų tiek, kad ga­lė­tum nu­si­pirk­ti po ke­lis mi­li­jo­nus kot­le­tų kas­met.

Ir mie­la­sis šir­džių pre­zi­den­tas rei­ka­lau­ja varg­šo kot­le­tų val­gy­to­jo skal­po, nes to la­bai la­bai la­bai rei­kia bran­gia­jai imi­ta­ci­nei vals­ty­bei, ku­riai pri­sie­kė prieš Die­vą ir dėl ku­rios su žmo­na prie al­to­riaus mėgs­ta la­bai dva­sin­gai pa­klū­pė­ti. Tai kas, kad po to su­grius koa­li­ci­ja, vy­riau­sy­bė ir dar pa­gi­lės chao­sas vals­ty­bė­je, ta­čiau nuo­sa­va am­bi­ci­ja juk svar­biau, ar ne? Kuo blo­giau – tuo ge­riau, ar ne, Tė­vy­nės Są­jun­gos bro­liai ir se­se­rys?

Ne­bes­vai­kit. Čia nie­kas apie jo­kią vals­ty­bę ir jo­kias ge­ro­ves, apie jo­kius žmo­nes ne­gal­vo­ja. Jie net už­mirš­ta, kad pa­čių nau­dai bū­tų nau­din­ga tą rū­pes­tį bent su­vai­din­ti. Jiems rū­pi tik jų pa­čių už­pa­ka­liai, prie­kiai ir jų atei­ties ge­ro­vė. Ir nė­ra nie­ko dan­gu­je, Že­mė­je ir Lie­tu­vo­je, ko jie tam ne­paau­ko­tų.

Pa­na­šiai el­gia­si nu­si­kal­tė­lis, pa­gau­tas nu­si­kal­ti­mo vie­to­je ar­ba žiur­kė, įva­ry­ta į kam­pą. Rin­ki­mai pra­si­dė­jo – ne­siar­tin­kit prie žvė­rių, ku­rie prie šė­ryk­los. Čia ne­bė­ra jo­kios lo­gi­kos, jo­kios mo­ra­lės, jo­kio Die­vo, ku­riam jie mel­džia­si. Jo­kių žmo­giš­kų, kiek­vie­nam sa­vai­me su­pran­ta­mų da­ly­kų ir jo­kių tai­syk­lių.

Tie­siog ne­kreip­kim dė­me­sio, kas to­je pa­la­to­je da­ro­si ir ra­miai dirb­kim sa­vo dar­bą. Ga­las jau ne­to­li, jie mo­ra­liš­kai jau pra­lai­mė­jo – už­de­kim žva­ku­tę ir pa­sto­vė­kim prie lo­vos. Vi­sa ki­ta tik lai­ko klau­si­mas, pra­si­dė­ju­sį pro­ce­są pa­baigs na­tū­ra­li įvy­kių ei­ga.