Lietuviškas "Gyvulių ūkio" vaizdelis

Lie­tu­vos vie­šą­ją erd­vę nuo­lat pa­šlo­vi­na skam­bi eli­to lek­si­ka – po­li­ti­nės idio­mos: šu­nau­ja, run­ke­liai, vat­ni­kai, nau­din­gi idio­tai, bau­džiau­nin­kai, kiau­lės. Vie­nas nau­jes­nių – gy­vu­lių ūkis. Me­ta­fo­ra paim­ta iš bri­tų ra­šy­to­jo Džor­džo Or­ve­lo (1903–1950) be­ne žy­miau­sios pa­sku­ti­nio­jo šimt­me­čio sa­ty­ros "Gy­vu­lių ūkis". Dar kar­tą per­skai­čius gar­sų­jį kū­ri­nį apie į žmo­nes evo­liu­ci­nuo­jan­čias kiau­les įsi­ti­ki­nau, kad šis kū­ri­nys tu­ri bū­ti pa­ran­ki­ne kny­ga vi­sų ly­gių po­li­ti­kams ir jų rin­kė­jams.

Pie­ną gers tik kiau­lės

Lie­tu­vo­je "gy­vu­lių ūkis" daž­niau­siai var­to­ja­mas, kal­bant apie mo­kes­ti­nes, so­cia­li­nes leng­va­tas, pa­šal­pas, įvai­rias išim­tis iš tai­syk­lių. Kuo dau­giau iš­ly­gų – tuo ku­riai nors fer­mai ge­riau. Bū­tent ta pra­sme šią są­vo­ką pri­si­me­na ir Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da, už­si­mo­jęs Lie­tu­vo­je kur­ti ge­ro­vę.

Gy­vu­lių ūkis api­ma dau­ge­lį vie­ša­me gy­ve­ni­me vy­rau­jan­čių blo­gy­bių. Nors Dž. Or­ve­lo sa­ty­ra ra­šy­ta bai­gian­tis Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, o jo­je tu­ri­ma min­ty bol­še­vi­ki­nė Ru­si­ja, sta­li­niz­mas, ta­čiau ak­tua­li ir šian­dien, nes pa­sa­kos idė­ja – uni­ver­sa­li, to­dėl su­pran­ta­ma, in­terp­re­tuo­ja­ma ir pri(si)tai­ko­ma la­bai pla­čiai.

Ale­go­ri­jo­je vaiz­duo­ja­mi neį­ti­kė­ti­ni įvy­kiai vie­na­me Ang­li­jos tvar­te, kur įvy­ko gy­vu­lių re­vo­liu­ci­ja prieš iš­nau­do­to­ją fer­me­rį Džon­są. Grei­tai so­cia­li­nė re­vo­liu­ci­ja iš­si­gims­ta į dik­ta­tū­rą, kur "že­mes­nie­ji gy­vu­liai dir­ba dau­giau ir gau­na ma­žiau pa­ša­ro", nes va­do­vau­ti ėmu­sios kiau­lės nu­spren­džia, kad pie­ną gers ir obuo­lius ės tik jos, kiau­lės. Nu­si­pel­nė gy­ven­ti ge­riau.

Gy­vu­lių ūkis api­ma ir vi­so­kių rū­šių pa­ty­čias, prie­ka­bia­vi­mus, gam­tos ter­ši­mą, klien­tų ap­gau­di­nė­ji­mą, veid­mai­nys­tę, slap­tų­jų tar­ny­bų įsi­ga­lė­ji­mą, sė­ja­mą bai­mę, ki­taip ma­nan­čių ap­spjau­dymą ir šiaip ma­lo­nų pa­si­sė­dė­ji­mą prie val­džios lo­vio. Tad ga­li­ma pa­var­to­ti ir dar tal­pes­nį žo­dį – gy­vu­liz­mas. Ko­dėl gi ne? Bol­še­viz­mas, sta­li­niz­mas, so­cia­liz­mas, neo­li­be­ra­liz­mas ir vi­so­kie ki­to­kie ... iz­mai. Bū­tent Dž. Or­ve­lo sa­ty­ro­je vaiz­duo­ja­ma iš­ti­sa fi­lo­so­fi­nė sis­te­ma pa­va­din­ta gy­vu­liz­mu.

Ma­nau, gy­vu­liz­mas Lie­tu­vo­je la­biau­siai pa­pli­tęs tarp po­li­ti­nio lau­ko ka­rių: kuo vir­šes­nis – tuo gy­vu­liz­mo: val­džios troš­ki­mo, pik­tos va­lios, sa­vo ga­lios ir kiau­lės akių de­monst­ra­vi­mo – dau­giau. No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas poe­tas Čes­lo­vas Mi­lo­šas (1911–2004), api­bū­din­da­mas so­cia­liz­mo mi­mik­ri­ją – pri­si­tai­ky­mo gam­to­je fe­no­me­ną – pa­lei­do taik­lią strė­lę: kiek su­leis­ta dia­lek­ti­nio ma­te­ria­liz­mo. Sup­rask: kuo dau­giau in­jek­ci­jų – tuo di­des­nis pri­si­tai­kė­lis. Taip ir lie­tu­viš­ka­me gy­vu­lių ūky­je: kuo di­des­nis ge­ne­ro­las įsi­vaiz­duo­ji esąs fer­mo­je – tuo dau­giau gy­vu­liz­mo iš­spin­du­liuo­ji.

Vie­nas "Gy­vu­lių ūkio" gy­vu­liz­mo ker­ti­nių ak­me­nų – gy­ve­ni­mas prie­šų ap­sup­ty­je. Jei­gu prie­šų stai­ga pri­stin­ga – bū­ti­na su­ras­ti. Tik kiau­lės ir jų va­das ge­riau­siai ži­no, kaip nuo jų ap­si­gin­ti: "Ar ži­no­te, kas nu­tik­tų, jei mes, kiau­lės, ne­be­su­ge­bė­tu­mė­me at­lik­ti sa­vo pa­rei­gų? At­gal su­grįž­tų Džon­sas!"

Sė­ja­ma bai­mė kaip ak­me­nys. Bai­mė pra­ras­ti val­džią ar jos vėl ne­pa­siek­ti la­bai di­de­lė, to­dėl vi­sos rin­kė­jų mo­bi­li­za­vi­mo prie­mo­nės yra ge­ros.

Gy­vu­lių ūkis pra­si­de­da nuo ne­pa­gar­bos ir su­si­reikš­mi­ni­mo. Ne­pa­gar­ba opo­nen­tams, so­cia­li­nės at­skir­ties gru­pėms ir tau­ti­nėms ma­žu­moms pe­rau­ga į ne­pa­gar­bą sa­vo vals­ty­bei, bend­ra­tau­tie­čiams ir de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pams. 

To­kio gy­vu­liz­mo ap­raiš­kų kas­dien fik­suo­ja­me be­ga­les. Kad ir epi­zo­das iš pa­sku­ti­nio­jo Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­džio, kai dau­gu­mos bul­do­ze­ris per­va­žia­vo Kont­ro­lės ko­mi­te­tą ir dar... vie­šai pa­si­link­s­mi­no.

Ne­pa­gar­bos vals­ty­bei pliūps­nius ste­bi­me nuo pat jos at­kū­ri­mo. Poe­tas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius (1930–2011) 1994 m. in­ter­viu "Res­pub­li­kai", svars­ty­da­mas apie žmo­gaus at­sa­ko­my­bę prieš tau­tą ir vals­ty­bę, pa­ste­bė­jo: " Ga­li­ma su­pras­ti ir at­leis­ti klai­das, ne­nu­si­se­ku­sias ak­ci­jas ar re­for­mas, bet kaip at­leis­ti be­gė­diš­ką žai­di­mą: ži­nau, kad esu ne­tei­sus, bet vis tiek di­džia­vy­riš­kai pu­čiu krū­ti­nę, ma­tau, kad juo­da, bet tvir­ti­nu: bal­ta."

Poe­tas kal­bė­jo apie pa­pras­čiau­sią pa­do­ru­mą – prie­šin­gy­bę gy­vu­lių ūkio ka­na­li­za­ci­nei tar­šai.

2019 m. in­ter­viu Del­fi fi­lo­so­fas Ar­vy­das Šlio­ge­ris (1944–2019) pastebi, kad J. Mar­cin­ke­vi­čiaus ak­cen­tuo­tas "be­gė­diš­kas žai­di­mas" vir­to vals­ty­bi­nė­mis afe­ro­mis, to­dėl šio­je vi­suo­me­nė­je ir neį­vy­ko res­pub­li­ka.

"Lie­tu­vo­je neį­ma­no­mas joks na­cio­na­li­nis pro­jek­tas, jo­kia na­cio­na­li­nė pro­gra­ma. Pri­va­ti­za­vi­mas bu­vo afe­ra, že­mės grą­ži­ni­mas – afe­ra, be­si­tę­sian­ti dar ir šian­dien. Li­to įve­di­mas – afe­ra. Lie­tu­viš­ki ban­kai – afe­ra", – sa­kė fi­lo­so­fas.

Dar iš­var­di­jo: "Ma­žei­kių naf­ta", Val­do­vų rū­mai, "Leo LT", "Vil­nius – Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė 2009".

Fi­lo­so­fo są­ra­šas – tęs­ti­nis. Perf­ra­zuo­jant da­bar ma­din­gą po­sa­kį ga­li­ma sa­ky­ti: iš "Gri­geo" vamz­džio be­si­ver­žian­ti ko­rup­ci­ja su vi­som iš­ves­ti­nėm vel­nia­vom. To­dėl ir tu­ri­me Dž. Or­ve­lo "Gy­vu­lių ūkio" vaiz­de­lį: "Vi­si gy­vu­liai ly­gūs, bet kai ku­rie gy­vu­liai ly­ges­ni už ki­tus."

Taip val­džio­je vis la­biau įsi­ga­li siau­ri par­ti­niai, gru­pi­niai ir as­me­ni­niai tiks­lai, o Vals­ty­bė tam­pa įran­kiu, prie­mo­ne jiems įgy­ven­din­ti. Val­dan­tie­ji no­ri, kad opo­zi­ci­ja pri­kąs­tų lie­žu­vį, o pa­sta­rie­ji – azar­tiš­kai ka­sa vilk­duo­bes, kad val­džia su­si­mau­tų. Kuo blo­giau, tuo ge­riau.

To­dėl gy­vu­lių ūky­je vy­rau­ja ag­re­sy­vus pro­tas, vi­suo­me­nei neat­ne­šan­tis jo­kio gė­rio, tik – ne­pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis, vi­suo­me­nių gru­pių prieš­prie­šą, opo­nen­tų men­ki­ni­mą, įvai­riau­sių bai­mių rin­ki­nį ir emig­ra­ci­jos ska­ti­ni­mą.

Gy­ve­ni­mas fer­mo­je neį­si­vaiz­duo­ja­mas be šou. Lie­tu­viš­kai tai bū­tų – min­čių ir fak­tų drais­ka­ly­nė, kai vie­šu­mon iš­me­ta­mos min­čių nuo­tru­pos be kon­teks­tų, dėl rei­ka­lo pa­rink­ti fak­tai iš­pu­čia­mi iki bur­bu­lų, o duo­me­nys, prieš­ta­rau­jan­tys va­di­na­ma­jai "pa­grin­di­nei sro­vei", tie­siog nu­ty­li­mi ar­ba ap­glais­to­mi kvies­ti­nių sa­vų ko­men­ta­to­rių de­ma­go­gi­ja.

Iš iner­ci­jos ir kad bū­tų gra­žiau drais­ka­lų srau­tai dar va­di­na­mi žur­na­lis­ti­ka, nes pro­pa­gan­da skam­ba so­vie­tiš­kai ir pro­pu­ti­niš­kai. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad lie­tu­viš­kos pro­gan­dos srau­tas bū­na ir la­bai pa­vei­kus, to­dėl, ne­nus­teb­čiau, kad ir da­lis pen­si­nin­kų vis dar ma­no, jog pen­si­jos po Nau­jų­jų pa­di­dė­jo ne 33 eu­rais, o tik – trim.

Ar­ba – jau ant­rą mė­ne­sį gy­ve­nam su Sei­mo ryš­kia per­sva­ra priim­tu biu­dže­tu, nors "pa­grin­di­nės sro­vės" cho­ras pra­na­ša­vo apo­ka­lip­sę, rei­ka­la­vo Pre­zi­den­to ve­to. Ta­čiau ir G. Nau­sė­da pri­pa­ži­no: biu­dže­tas – ne idea­lus, bet so­cia­liai orien­tuo­tas.

Pa­na­šiai ir Dž. Or­ve­lo "Gy­vu­lių ūky­je". Fer­mo­je už­gui­ti pa­da­rai kar­tais iš­drįs­da­vo nu­si­ste­bė­ti, ko­dėl ma­žė­ja ėda­lo, nors išau­gi­na­ma vis dau­giau, ko­dėl kiau­lės mie­ga žmo­nių lo­vo­se ir ge­ria alų, nors tai­syk­lė­se – griež­tai drau­džia­ma. Ta­da ke­lios avys – kiau­lių liaup­sin­to­jos – pra­dė­da­vo su­tar­ti­nai bliau­ti: "Ke­tu­rios ko­jos – ge­rai, dvi ko­jos – blo­gai", kol neap­si­ken­tę gy­vu­liai iš­si­skirs­ty­da­vo, o ge­rai įmi­tu­sių šu­nų urz­gi­mas pri­vers­da­vo pri­kąs­ti lie­žu­vį. Ar­gi tai ne lie­tu­viš­kas vaiz­de­lis iš lie­tu­viš­ko gy­vu­lio ūkio?

Vie­nas ryš­kiau­sių fer­mos bruo­žų – kal­tų ieš­ko­ji­mas. Po kaž­kie­no pra­lai­mė­tų rin­ki­mų ieš­ko­ma lai­di­nin­kų, ne­sėk­mės ener­gi­jai nu­leis­ti. Veik su­tar­ti­nai at­pir­ki­mo ožiais tam­pa rin­kė­jai. Tai – mes, rin­kė­jai, kiek­vie­ną­kart bal­suo­ja­me ne taip, nes esa­me: tam­suo­liai, abe­jin­gi Lie­tu­vos li­ki­mui, ne­kri­tiš­ki, ap­du­ję nuo ru­siš­kos pro­pa­gan­dos ir nos­tal­gi­jos so­vie­ti­jai, ne­dė­kin­gi, to­dėl – ne­pa­ti­ki­mi ele­men­tai, kan­di­da­tai į Ru­si­jos agen­tus – ir šiaip bau­džiau­nin­kai.

Ta­čiau – ko­dėl ši ne­kri­tiš­ka tam­suo­lių ma­sė per kiek­vie­nus Sei­mo rin­ki­mus es­min­gai pa­kei­čia val­džios koa­li­ci­jas: kon­se­ra­va­to­rius – so­cial­de­mok­ra­tais, o šiems dar kar­tą pa­de­monst­ra­vus "so­cia­li­nę" po­li­ti­ką, su­ran­da dar­bie­čius, tvar­kie­čius, Va­lins­ko ar­tis­tus, o pa­sku­ti­nį kar­tą ir "vals­tie­čius". Ir taip el­gia­si ne­kri­tiš­kai mąs­tan­tys pi­lie­čiai, tam­suo­liai bau­džiau­nin­kai?!

Bū­tent rin­kė­jai, ne­pai­sant pa­že­mi­ni­mų ir nu­si­vy­li­mo, ve­da­mi pi­lie­ti­nės pa­rei­gos ir pa­trio­ti­nių jaus­mų, no­rė­da­mi, kad mū­sų vals­ty­bė­je bū­tų ma­žiau gy­vu­lių ūkio, ma­žiau gy­vu­liz­mo, o dau­giau Res­pub­li­kos, ver­ti­na, ieš­ko ir su­ran­da. Ar­gi mū­sų kal­tė, kad iš­rink­tie­siems neuž­ten­ka rau­me­nų ne­šu­liui pa­kel­ti?!

...Ver­tin­si­me, ieš­ko­si­me ir šie­met, nes vėl atei­na pa­si­rin­ki­mo lai­kas. Pa­vyz­džiui, ko­kia­me bun­ke­ry­je lin­dė­jo Šiau­lių sky­riaus par­ti­niai "vals­tie­čiai ir ža­lie­ji", kai mies­te kun­ku­lia­vo aist­ros dėl ker­ta­mų me­džių?

Sa­ty­ra – ne­gai­les­tin­gas žan­ras, to­dėl po­li­ti­kos vei­kė­jams, bent jau tiems, ku­rie dar ne­pra­ra­do ge­bė­ji­mo su­pras­ti li­te­ra­tū­ros kū­ri­nio, skai­ty­ti "Gy­vu­lių ūkį" ga­li bū­ti ne­ma­lo­nu. Ta­čiau vi­sa­da ga­li­ma pa­sa­ky­ti: tai ne apie ma­ne...

Dž. Or­ve­lo kny­ga – ne tik pla­ti, bet ir itin skau­džiai taik­li, gal­būt to­dėl Lie­tu­vo­je gy­vu­lių ūkis aiš­ki­na­mas su­pap­ras­tin­tai ar­ba tie­siog ne­ži­no­ma apie ką kal­ba­ma.

Komentarai

miestietis    Sek, 2020-02-23 / 11:17
Visumoje vertingas straipsnis, tik nesupratau šios pastraipos(nors ir ne esmė)- Po 15 me­tų lais­vės ke­lio, 2019 m. in­ter­viu Del­fi fi­lo­so­fas Ar­vy­das Šlio­ge­ris...
Saulius    Sek, 2020-02-23 / 19:07
Matomai, redaktorius laiko, kad Lietuva laisvės keliu žengia tik nuo 2004 - tųjų, kai įstojom į Europos sąjungą.Įdomu, kas straipsnio autorius ?
Saulius    Pir, 2020-02-24 / 15:24
Vertelis ne toks beraštis, kad su " i " rašytų žodį " nusivilimo ".
yra kiek blogiau, nei čia aprašyta    Ant, 2020-02-25 / 10:20
gyventi autonomiškoje fermoje dar pusė bėdos. Bet mes įpratę komplekse. Tai ir procesams, vykstantiems čia vadovauja emisarai. Jų funkcija "daugiau skaičių ir mažiau maisto". Tai sudėtingas uždavinys, todėl neturėtų stebinti, kad atlikti jam Lietuvoje skiriami (dėl procedūrų painumo gali pasirodyti, kad juos išrenkame) kažkada konkuravusio šiandien bankrutavusio ūkio specialistai. Jie atėjo su savo tradicijomis įpročiais, vadovavimo stiliumi, pasaulėžiūra, apdairiai įslaptinę kenksmingas žinias 75 metams. Ir jie sugeba sukrečiančiai tiksliai reprodukuotis. Ateina nauji, jauni, energingi, išsilavinę, tačiau tikrai verti savo pirmtakų. Šiandien kažkiek apmaudu dėl vieno - mūsų barakas, senajame komplekse buvo "vakarietiškiausias" todėl kiek švaresnis, labiau prižiūrimas - ūkio vitrina. Dabar gi, net nepajudėję iš vietos, esame ferma pakraštyje, kur net gyventojai be pastogės stengiasi nepatekti, o patekę ieško būdų dingti.
Ačiū,    Ant, 2020-02-25 / 11:35
pagarba autoriui, nes straipsnyje minimos tendencijos mums labai pažįstamos. Mes puikiai pažįstame ir emisarus, ir kiaulių liaupsintojus, matome ir nuolatines kaltųjų paieškas. O Šiaulių partijų užsibarikadavimas mieste kunkuliuojant interesams ir aistroms iš tiesų daugiau negu keistas.
j    Ant, 2020-02-25 / 12:47
Dirbtinis intelektas spes už partijas komitetus ir kitas Romano aukas. Skirs balų už kad dvėstu ir sprestu toliau ka suėsti
Autoriui    Sek, 2020-03-08 / 12:17
Akivaizdu ,gyvenimas apima daugelį vyraujančių blogybių:gamtos teršimą,veidmainystę, kitaip manančių apspjaudymą ir kt. Skaitau ir nesuprantu, jūs ką čia apie save?Čia kas ,jau tiek įsišaknijęs cinizmas,? Skaitau ir man atrodo, kad kiekvieną sakinį ,galiu pritaikyti jums autoriui V. Verteliui. Man tiesiog panašu,kad jūs aprašote savo gyvenimo būdą.Štai jūs rašote:,,Sėjama baimė kaip akmenys ......Baimė prarasti valdžią,ar jo vėl nepasiekti labai didelė, todėl visos rinkėjų mobilizavimo priemonės yra geros .."Ar tai jums pačiam nėra artima? Kaip atsirado jūsų laikraštyje straipsnis galimai užsakytas rajono savivaldybės,toks kaip R.ŽADEIKYTĖS (dabartinė mero Bezaro padėjėja ) kurį žurnalistų ir leidėjų etikos komisija įpareigojo paneigti ( Vilniaus apygardos teismas tam pritarė)KOKIA TUOMET PRIVALĖJO BŪTI JŪSŲ , KAIP REDAKTORIAUS REAKCIJA, IR KOKIA JI BUVO? O GAL BE JŪSŲ ŽINIOS IŠĖJO ŠITAS STRAIPSNIS ? Mano manymu jūs nei kiek nesiskiriate iš tų kuriuos čia aprašėte . Šaunu ! Ir to įrodymas manau turėtu būti, šio komentaro greitas ištrynimas. Rinkimai artėja........štai kur šaknys .....

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.