Lietuviška diplomatija: ant arklio ir su kardu

Redakcijos nuotr.
Gintautas Mažeikis sako, jog Emmanuelis Macronas pasistengė „labai diplomatiškai, labai elegantiškai pateikti praktinių patarimų“, bet mūsų diplomatinės tarnybos ir Prezidentas renkasi „joti, mojuodami kalavijais“.
Filosofas, profesorius Gintautas MAŽEIKIS su „Šiaulių kraštu“ dalijasi nuomone apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono išsakytą poziciją dėl santykių su Rusija per vizitą Lietuvoje, kalba ir apie lietuviškosios diplomatijos ypatybes:

– Lietuviškoji diplomatija dažnai yra apibūdinama herojiška. Tai reiškia kad ji yra demonstratyvi, kupina iššūkių, palaiko kaimyninių šalių laisvės sąjūdžius. Tačiau mažiau remiasi diplomatijos menu ir geopolitine nuovoka.

Į tai bandė atkreipti dėmesį Emmanuelis Macronas, kalbėdamas, jog Lietuva daug daro, remdama Baltarusijos laisvės ir demokratinių vertybių siekimus. Tačiau linkėtų Lietuvai atsižvelgti į geopolitinius interesus ir kurti, cituoju, „skaidrius diplomatinius santykius su Rusija“. Šitas posakis ne kartą buvo pakartotas. Akcentuota skaidrių santykių su Rusija būtinybė, pirmiausia derantis dėl Baltarusijos.

Tai nebuvo suprasta. Reaguota skausmingai, o kai kur net piktai. Komentatoriai ir analitikai renkasi herojišką, o ne diplomatinių susitarimų kelią.

Tačiau tokie Europos Sąjungos lyderiai, kaip Emmanuelis Macronas ir Angela Merkel, puikiai supranta, kad Baltarusijoje didžiausią kultūrinę ir politinę įtaką daro Rusijos valstybė ir neabejotinai Vladimiro Putino administracija.

Ko norėtų ne tik E. Macronas, bet ir A. Merkel, tai aiškių, skaidrių ir pragmatinių diplomatinių santykių su Rusija, kuri išgirstų, pavyzdžiui, Lietuvos, Latvijos, Rumunijos ar Lenkijos siūlymus dėl skaidrių prezidento rinkimų Baltarusijoje surengimo.

Abejotina, ar be Rusijos pagalbos, remiantis vien demokratinėmis jėgomis, bus pasiektas pozityvus rezultatas? Ypač turint mintyje ne tik tai, kad Rusija daro politinę įtaką Baltarusijai, bet ir tai, kad didžioji baltarusių dalis simpatizuoja Rusijos kultūrai ir kalbai. Rusija yra ir lemiantis karinis, ekonominis faktorius šioje valstybėje.

Ką reiškia skaidrūs santykiai, kuriuos akcentuoja E. Macronas? Diplomatinėje kalboje paprastai tai reiškia abipusių interesų pripažinimą ir supratimą. Tai reiškia, kad ne tik aiškiai išsakomi Lietuvos interesai, bet girdimi ir Rusijos interesai. Tik po to jau suprantama, kokios galėtų būti derybos.

Akivaizdu, kad derėsis ne Lietuva, Rusija ir Baltarusija. Derėsis Europos Sąjunga, Rusija ir Baltarusija, o Lietuva dalyvautų kaip Europos Sąjungos narė.

Bet kad dalyvautų kaip ES narė, būtina, kad Lietuva laikytųsi žaidimo taisyklių, kurios yra skaidrios ir pragmatinės. Tai yra, kai suprantame vieni kitų įtaką ir siekinius ir juos pripažįstame. Tik po to galime derėtis dėl siekinių suderinamumo.

Veikiausiai, kad Kremliaus ir Briuselio siekiniai skirsis. Gali būti net visiškai priešingi. Bet išsakyti savo siekinius skaidriai ir išgirsti kitos pusės siekinius – vienintelė galimybė deryboms pradėti. Netgi, kai būna karas, kariaujančios pusės kviečiamos skaidriai išsakyti savo siekinius ir žiūrėti, kiek kuri pusė gali nusileisti ir dėl ko gali susitarti.

Dar vienas dalykas, kad tie skaidrūs interesai būtų aiškinami ne tik vienos šalies kontekste, bet ir regioniniame geopolitiniame kontekste, pasauliniame kontekste. Tai reiškia, kad interesai ir siekiniai turi būti suprantami ne vien kaip Baltarusijos interesai. Derybose gali lemti interesai Sirijoje, Libijoje, Baltarusijoje. Tos šalys nesusijusios, bet derybininkai yra susiję su tomis šalimis.

Emmanuelis Macronas pasistengė labai diplomatiškai, labai elegantiškai pateikti praktinių patarimų Lietuvos Vyriausybei.

O Gitano Nausėdos atsakymas į tai yra herojiškas, romantiškas. Jis pats tą žodį vartoja minėdamas Islandijos pavyzdį. Atsakymas yra kupinas tautinės istorinės atminties. Sakyčiau, pavojingai minimos nuorodos į rusėnus, gudus, istorinę praeitį. Kai kalbama apie demokratinį teisinį klausimą, siūloma vengti istorinių reminiscencijų ir sentimentų.Turint omenyje, kad kiekviena šalis tą istoriją aiškina kartais kardinaliai priešingai. Vien tik rusėnų paminėjimas galėjo sukelti daug juoko kaimyninėse šalyse.

Kultūrinių ryšių su Rusija klausimas yra labai aktualus. Lietuvos akademinio, humanitarinio pasaulio ryšiai su Sankt Peterburgu, su Maskva buvo ilgalaikiai. Jie vis dar egzistuoja mokslinių tyrimų, muzikos, teatro plotmėje, mūsų menininkai Rusijoje dirba. Bet į tai žiūrima nedraugiškai, gana piktai, ir aišku, jog tai neskatina dialogo.

Jeigu yra susipriešinimas dėl vieno žmogaus – prezidento Vladimiro Putino ar jo administracijos kai kurių veiksmų, tai neturėtų būtų siejama su visa Rusija, su jos kultūra, su jos ekonominiais ir politiniais interesais. Galėtume suprasti, kad egzistuoja ir demokratinis procesas, taip pat – diplomatinis procesas. Santykių skaidrumui užtikrinti reikalingos pastangos, o skaidrumas, kaip jau minėjau, reiškia, kad suprantame interesus.

Veikiausiai Rusijai nėra reikalingi ilgalaikiai protestai ir demonstracijos pačioje Baltarusijoje. Vargu, ar Lietuvai reikalinga, kad kaimyninėje šalyje, kaip kokioje Padniestrėje, neapibrėžta būsena užsitęstų dešimtmečius. Šiame etape klausimas ne apie tai, ar svarbios demokratinės vertybės – tai savaime suprantama. Šiame etape reikia išspręsti, o ne vis spręsti, klausimus, kuriuos kelia Baltarusijos opozicija: surengti prezidento skaidrius rinkimus, paleisti politinius kalinius ir baigti taikių žmonių persekiojimą gatvėse.

Tam reikalingi diplomatiniai santykiai ir ryšiai. Vadinasi ir tarimasis su Kremliumi. Mūsų diplomatinės tarnybos ir Prezidentas galėtų tuos procesus palaikyti, o ne vien tik joti, mojuodami kalavijais.