Naujausios
NUOMONĖ
Lietuva iš LEO istorijos nieko nepasimokė
Esu branduolinės fizikos specialistas, habilituotas fizikos mokslų daktaras ir nesu abejingas dramatiškai Lietuvos ekonomikos ir energetikos padėčiai.
Šių metų pradžioje energetikos ministrui Arvydui Sekmokui parašiau laišką, kuriame pasiūliau dvigubai pigesnį (du milijardai dolerių), visiškai saugų ir du kartus greičiau pastatomą — per 4 metus — branduolinį reaktorių.
Siūliau pirkti reaktorių iš vienos JAV firmos, imant paskolą iš Amerikos bankų, kur būtų galima tikėtis mažesnių palūkanų.
Gavau viceministro Romo Švedo atsakymą, kuriame jis rašo, jog toks reaktorius turi daug privalumų. O toliau — jau išsisukinėjimai. Pasak viceministro, pirmiausia Vyriausybė turi surasti strateginį investuotoją, turintį patirties branduolinėje energetikoje.
Jau žinome, kiek buvo tų visokių strateginių investuotojų į degalines, „Mažeikių naftą“, Vilniaus aprūpinimą šiluma ir taip toliau. Gerai žinome, kuo visa tai baigėsi. Kiek dar kartų lipsime ant to paties grėblio?
Matome, kas vyksta su Ignalinos elektrinės uždarymu. Tas pats gali atsitikti ir statant naująją elektrinę. Mes sugebame tik pataikauti Europos didiesiems ir nenorime arba nesugebame ginti savo valstybės interesų.
Lengva ranka buvo pasirašytas ir didelių nuostolių atneša Ignalinos atominės elektrinės uždarymo dokumentas. Nė kiek neabejoju, kad patys Lietuvos mokslininkai ir statybininkai galėtų atlikti šį darbą. Po visų gudravimų paaiškėjo, kad atominę uždarinės rusai, kuriems vokiečiai perpardavė šį projektą.
Pažangiose valstybėse, kuriose ruošiamasi statyti atomines elektrines, pagrindinis investuotojas yra pati valstybė, gali būti pritraukiami vietiniai verslininkai, stambios bendrovės. Iš šalies atėjęs investuotojas žiūrės tik savo pelno, užsakydamas kuo brangesnį reaktorių ir dirbtinai vilkins statybas.
TikriausiaI, ne kvailumas kaltas, kad mes nenorime mokytis iš pažangių šalių. Galima įtarti, kad čia visai kitokios priežastys. Koncesijų metodą dažniausiai taiko atsilikusios valstybės, kuriose vyriausybės siekia įgyvendinti grupinius turtinius ir asmeninius interesus.
Koncesijos būdu pastačius atominę, strateginis investuotojas gautų išskirtines teises, naikinančias konkurenciją. Elektros kaina ženkliai padidėtų, nes tai būtų kitas, tik jau užsienietiškas, LEO variantas, atimantis galimybę nusipirkti pigesnės elektros užsienyje.
Pavyzdys šalia. Lietuvoje yra naftos perdirbimo įmonė, bet už degalus mokame brangiau, negu kaimyninėse valstybėse.
Kas gali būti garantuotas, kad strateginis investuotojas per mažą pelną nešančios elektrinės akcijų neparduos kam nors kitam, juk gyvename globalios ekonomikos sąlygomis?
Joks strateginis investuotojas, negavęs didelių privilegijų, mūsų nedidelėje valstybėje elektrinės nestatys. O jeigu gaus privilegijų, tai ne tik benzinas, bet ir elektra kainuos brangiausiai.
Užuot jungę elektros tinklus su Lenkija, tiesime elektros kabelį į Švediją. Projektas kur kas brangesnis ir nelabai patikimas. Įdomu, kieno karo laivai saugos tą kabelį? Geriau jau būtų statomas suskystintų dujų terminalas, kuris tikrai pagerintų ekonominę Lietuvos žmonių padėtį.
Arvydas JANAVIČIUS,
Šiaulių universiteto profesorius