Naujausios
Viena mano rašinių herojė mėgsta kartoti: „Netaupykime ir nekaupkime. Kai mus nuleis duobėn, viskas liks ant kranto.“
Visi einame ten pat. Šešios pėdos po žeme – ir viskas baigta. Daug posakių, akcentuojančių, jog galutinis mūsų gyvenimo rezultatas arba visų jo įvykių suma – ta pati nebūtis. Nesvarbu ar tu būsi prezidentas, ar ryškus politikas, ar rašytojas, ar kompozitorius, ar dailininkas, ar paprasčiausias valkata, ar alkoholikas, visi einame ta pačia nebūties kryptimi, tik galbūt skirtingais keliais.
Bet vis tiek mums ne tas pats, kas vyko tarp gimimo ir mirties datų. Koks buvo, koks yra ir koks bus mūsų kasdienis gyvenimas? Kam paskirta nei pinigais, nei auksu, nei deimantais nenuperkama kiekviena mums dovanota gyvenimo diena?
Jauna, išsilavinusi, prestižinę specialybę įgijusi ir gerai apmokamą darbą turėjusi moteris nusprendė pasišvęsti motinystei. Pagimdė jau penktą atžalą.
Bendraamžės vos trisdešimtmetį peržengusią savo draugę auklėja: „Ką tu darai? Kam laidoji save?“, „Nori suprimityvėti, degraduoti? Kalbėti tik apie vaikų košes, kakutį ir sauskelnes?“
O ji šypsodamasi be jokios įžeidos atsako: „Ne laidoju, o dauginu save. Kad turėčiau ką po savęs palikti. Mūsų misija ne ištuštinti, o papildyti pasaulį. Dešimtmečius ardama darbdaviui nieko nesukursiu pati. Jam mane gali pakeisti kiti darbuotojai. O mano vaikams niekas manęs nepakeis. Ir man niekas nepakeis mano vaikų. Darbdavį galėčiau keisti kas metai.“
Ji nė kiek nesijaudina, kai po širdimi pajunta naują gyvybę. Sutinka ją su tokiu pat džiaugsmu, kaip rytais lopšyje pasveikina akis pramerkusį ir besišypsantį jau augantį mažylį. Nuo tyros vaiko šypsenos širdis prisipildo tiek meilės, jog norisi ja užlieti ir apglėbti visą pasaulį. Atsiranda tiek jėgų, jog norisi versti kalnus.
Ar šis motinai dovanotas jausmas gali būti išmainytas į beprasmį lėkimą dėl šimto nepadarytų valdiškų darbų, dėl darbdavio pelno, dėl juokingų varžybų, kas gudresnis, geresnis, protingesnis?
Kiekvienas savo gyvenimą tvarko savaip. Kiekvienas savo būtyje įžvelgia vis kitokią prasmę. Kai kam svarbiausia aukštos pareigos. Kai kas negali gyventi be garbės tegu ir pasiektos pačiais negarbingiausiais būdais. Kai kam gyvenimą įprasmina tik didžiuliai turtai.
Tai ir lekiame reaktyviniu greičiu, kartais nublokšdami mūsų kelyje pasitaikiusius neprisitaikėlius, išmušdami iš jų rankų paskutinę duonos riekę, nors duonos mums ir nereikia, bet reikia parodyti savo jėgą ir galią.
Lekiame nesustodami žmogiškumo atokvėpiui, susimąstymo valandėlei, pasigrožėjimui gėle ar drugelio skrydžiu.
Lėkdami suspėjame pabuvoti egzotiškuose kurortuose, pamatyti tai, ką komercija įvardija pasaulio stebuklais, bet nepastebime šalia esančių Kūrėjo dovanotų, nieko nekainuojančių stebuklų. O kartais ir numirštame taip ir nepažinę to, kas buvo šalia. Nes nėra kada gilintis. Eiti gilyn dabar nemadinga. Tik platyn, kad būtų kuo didesnė pasaulio aprėptis. Tik paviršium, nes gilintis – per sunku.
Gal todėl atsiranda vis daugiau keistų nuokrypių nuo įprastos gyvenimo normos ir vis mažėja tikros, natūralios, nei sandėriu, nei nauda nepagrįstos meilės?
Ar ne jos ieško daugiavaikė motina, savo būtį įprasmindama kasmet gimdydama ir augindama vaikus?
Tokios meilės dabar mažai kas ieško. Dažniau ieško patogumo. Gauti kuo daugiau naudos kuo mažiau dirbant. Tai puikiai pailiustravo šiomis dienomis įvykę Seimo rinkimai. Kandidatai ant priešininkų tarsi kiaulidžių šeimininkai ant laukų išliejo tonas srutų, kurių kvapas neišsivadijo iki šiol. Kiek čia buvo puolimo, neapykantos, patyčių, net specialiai prieš kai kurias politines jėgas suorganizuotų akcijų.
Ar tikrai Seimo nario kėdė verta tokios aršios kovos? Ką matys šitie žmonės, kai mirties akivaizdoje per kelias minutes atmintyje prabėgs visas gyvenimas? Su kokiu kraičiu jie iškeliaus Amžinybėn? Ir kokie išliks gyvųjų prisiminimuose, kuriuose dar ilgą laiką plazdės jų palikimo gyvybė?
Vieno savo herojaus klausiau, ką mano apie bendrojo vidaus produkto procento didinimą krašto apsaugai. „Tai pinigai žudymui. Mokymui žudyti. Ir žudymo įrankiams. Masės jaunų, sveikų žmonių, kurie galėtų darbuotis taikios kasdienybės labui, išlaikymas“, – rėžė žmogus.
Kartais ir man kyla mintis, jog visa trumpalaikė mūsų būtis šioje žemėje pajungta karui, konkurencijai, kasdienei kovai, kuri pareikalauja daug jėgų ir beveik nepalieka vietos taikai ir meilei.
Koks mūsų santykis su gyvenimu ir mirtimi? Kodėl gyvenime tiek daug mirties kultūros? Kartais atrodo, jog daugelis žmonių susipykę su savo gyvenimu. Jie naikina save ir elementarios buities, ir būties kokybės laukuose.
Vidurdienį nedirbanti dviejų vaikų motina laukia, kol dirbantis vyras iš kavinės parveš pietus jai ir mažiems sūnums. Į svečius atvažiavusi anyta, sužinojusi vienos picos kainą, pakraupsta: „Už vieną picą šeimininkė nupirktų mėsos gabalą, iš jo pavalgytų visa šeima. O čia tik blynas!“ „O kur čia ta šeimininkė?“, – nė nemirktelėjusi atšauna marti. – Manot aš turėčiau knistis prie to mėsos gabalo kelias valandas?“ Ir įninka maigyti telefoną.
Vertybės keičiasi. Anytai vertybė sočiai, sveikai ir pigiai pamaitinti šeimą, kad vaikai būtų sveiki, stiprūs, įgytų imunitetą. Marčiai tokiems niekams gaila laiko. Jai vertybė nardyti po interneto erdves, kur nėra gyvų žmonių, kur nesimato veidų, kur nieko tikro, tik liejasi žodžių ir jų santrumpų jūra. Kur rutuliojasi kvailos diskusijos apie nieką. Kur ryjamas ir taip sparčiai senkantis mūsų būties laikas.
Į virtualią beprasmybę pasinėrę žmonės, matyt, vaizduojasi nardantys okeane. Ir nė nepajunta, kaip praranda pagrindą po kojomis tarsi vaikščioti dar neišmokę vaikai.
Palaipsniui jie nustoja priklausyti šiam pasauliui. Tarsi vėjo nuplėšti vėjyje besiplaikstantys ar ore kabantys rudenio lapai, jau nebepriklausantys nei šakoms, nei kamienui, o ilgainiui nepriklausantys net patys sau.