Naujausios
Artėjančiuose Seimo rinkimuose dalyvaus dvi liberaliąsias vertybes atstovaujančios partijos: Liberalų sąjūdis bei jūsų vadovaujama Laisvės partija. Kodėl rinkėjai turėtų balsuoti būtent už jūsų partiją?
Todėl, kad Laisvės partija yra drąsi, sakanti tiesą, liberali, norinti į Lietuvos politiką atnešti daugiau džiaugsmo politinė organizacija. Mūsų pagrindinės temos, su kuriomis mes pirmiausiai norėtume dirbti Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje yra švietimas, žmogaus teisės ir ekonomika. Mes pradedame nuo švietimo, nes jau daugybę metų Lietuvoje problemos ekonomikoje ar žmogaus teisių srityje kyla iš to, kad mums ne visada pavyksta išugdyti kūrybiškai mąstančius, savimi pasitikinčius laisvus žmones. Taigi mes manome, kad tiek ateities iššūkius geriau atlieptume, tiek savo šalį sustiprintume, jeigu, visų pirma, pradėtume nuo švietimo.
Lietuvos socialdemokratų partija, tiek nuo jos atskilę „socialdarbiečiai“ vieni kitus kaltina neatstovaujant socialdemokratiškų vertybių ir skelbiasi esantys tikraisiais socialdemokratais. O kaip yra su liberaliosiomis jėgomis? Kurie iš jūsų yra tikrieji liberalai? Ar jūsų nuomone, Viktorijos Čmilytės-Nielsen vedama partija yra pakankamai liberali?
Visų pirma, partija (Liberalų sąjūdis – ELTA) nuo tų laikų, kai aš joje buvau, yra labai pasikeitusi. Joje šiandien yra Viktoras Pranckietis, kuris yra „valstiečių“ buvęs lyderis ir savo darbais bei pasisakymais nėra liberalus. Jis mandagus ir dalykiškas žmogus, kiek aš jį pažįstu. Taigi, manau, kad jų organizacija yra pasikeitusi. Mes norime nuosekliai ir drąsiai atstovauti liberalioms idėjoms, taip kaip jos yra atstovaujamos Vakarų valstybėse: Nyderlanduose, Kanadoje, Skandinavijos valstybėse. Aš tikiu, kad Lietuvos politikoje reikia ideologinio požiūrio, šiuo atveju liberalių idėjų, ar tai būtų ekonominės laisvės idėjos, ar tai būtų dėmesys žmogaus teisėms, ar, kaip ir sakiau, švietimas. Švietimas yra svarbus. Juk ir pats liberalizmas, nepamirškime, susiformavo apšvietos epochoje, kada žmonės iš tikrųjų pradėjo tikėti individo ir žmogaus jėgomis. Mes sakome kad viskas: bendruomenė, šeima ar valstybė prasideda nuo žmogaus ir mes norime būtent šią individo laisvę puoselėti, apginti, į Lietuvos politiką atnešti daugiau optimizmo.
Taigi, jūs manote, kad Liberalų sąjūdis šiek tiek nutolo nuo liberaliųjų vertybių?
Aš noriu pasakyti, kad jis yra pasikeitęs, ten yra stipri regioninė dimensija. O mes norime atstovauti liberalioms idėjoms tiek ekonomikoje, tiek žmogaus teisių srityje, (būti – ELTA) tokie, kokios yra vakarietiškos liberalios organizacijos.
Visgi visuomenės nuomonės apklausos Laisvės partijai rinkimuose sėkmės nežada, už jūsų partiją planuoja balsuoti tik maždaug 3 proc. apklaustųjų. Jeigu panašios tendencijos pasitvirtins ir Seimo rinkimų metu, tai reiškia, kad Seimo rinkimų kartelės jūs neperžengsite. Ar gali būti, kad žemų partijos reitingų priežastis ir yra tai, jog rinkėjai jus mato kaip atskilėlius nuo motininės partijos – Liberalų sąjūdžio?
Organizacija yra susibūrusi iš žmonių, kurie niekada nepriklausė politinėms partijoms, virš 95 procentų žmonių niekada nedalyvavo politikoje. Mūsų sąraše yra labai daug politikos naujokų, kurie yra iš įvairių sričių: ar tai būtų darbas su neįgaliųjų teisėmis, ar tai būtų darbas su žmogaus teisėmis plačiąja prasme, ar nedidelių verslų kūrimas. Šie žmonės niekada anksčiau nedalyvavo politikoje ir pasakė: viskas, aš noriu prisijungti, prisiimti atsakomybę. Taip yra todėl, kad jie nejautė, kad kažkas juos atstovauja. Todėl šios partijos jokiu būdu negalima laikyti nuo kažko atskilusia. Tai yra visiškai naujas puslapis partinėje sistemoje ir galbūt liberalių organizacijų istorijoje. Vieninteliai reitingai, kuriais mes remsimės, bus spalio 11 dienos rinkimų.
Esate jauna politikė. Ar įsivaizduojate save užimančią kokios nors ministerijos postą?
Žinoma, kad taip. Tarkime mes turime gana išsamią programą. Kaip minėjau, pirmiausiai švietimo, ekonomikos, žmogaus teisų srityse, taip pat ir aplinkosaugoje, ir kitur. Kada turi idėjų yra svarbu, kad turėtum ir galimybę jas įgyvendinti. Tai kur, jei ne Vyriausybėje jas galima įgyvendinti. Taip, aš dabar jau ketverius metus dirbu Seime, jaučiu, kad ir iš opozicijos perspektyvų kai ką galima pakeisti. Bet vis dėlto, jeigu mes norime eiti į priekį drąsiau, sparčiau, jeigu mes norime daugiau šviesos ir optimizmo, mažiau draudimų, baudimų, gąsdinimų, tai tada tokia partija, kaip Laisvės partija, turi imtis vaidmens ir Vyriausybėje.
Neretai Laisvės partija viešoje erdvėje siejama su kanapių legalizavimu bei LGBT teisėmis. Šie du klausimai įrašyti ir tarp 5 pagrindinių jūsų rinkiminės programos punktų. Ar nemanote, kad tai viešoje erdvėje jus pozicionuoja labiau kaip partiją, sprendžiančią nišinius klausimus, o ne nacionalinio lygmenio problemas?
Suprantu, kad šie klausimai daugumai Lietuvos žmonių nėra patys svarbiausi, nes yra švietimo, sveikatos, ekonominiai klausimai ir kiti (svarbūs klausimai – ELTA). Tačiau yra grupė žmonių, kuriems tai yra patys svarbiausi klausimai ir aš džiaugiuosi, kad Laisvės partija atstovaus taip pat ir tiems žmonėms. Dar kartą noriu pasakyti, kad mūsų prioritetas numeris vienas yra švietimas. Ir mes tai sugalvojome neatsitiktinai. Mes apklausėme savo partijos narius, kas turėtų būti mūsų prioritetai. Man atrodo, kad pokyčiai švietime galėtų turėti įtakos pokyčiams ir ekonomikoje, ypatingai ateities ekonomikos iššūkiuose, taip pat žmogaus teisių srityje.
Individo laisvė mums yra svarbi, o iš to išplaukia ir tos temos, kurias jūs paminėjote. Tačiau mes nesame poros temų partija, gal jos tik labai yra clickbaitinės, mėgstamos antraštėse, žmonės jas labai skaito, jos pritraukia dėmesio. Tai natūralu, kad, matyt, dėl to dažnai ir Laisvės partijos pavadinimas ten skamba.
Bet būtent su jūsų partija siejama kanapių tema yra aktuali nišinei rinkėjų grupei. Ar nemanote, kad dėl to gali nubyrėti šiek tiek rinkėjų balsų?
Ne, nemanome. Manome, kad prisitaikymo ir baimės Lietuvos politikoje jau yra daug, mes nenorime būti eilinė partija, kuri visko bijo. Dabar Lietuvoje yra šimtai tūkstančių onkologinių ligonių, žmonių, kurie patiria epilepsijos priepuolius ar turi autizmo sutrikimus ir augina vaikus, jiems reikia kanapių medicinoje. Tai iki galo nėra Lietuvoje prieinama. Lygiai taip pat mes kasmet turime virš tūkstančio ikiteisminių tyrimų pagal baudžiamąjį kodeksą. Virš tūkstančio daugiausiai jaunų žmonių gauna baudžiamojo kodekso įrašą savo gyvenimo aprašyme už veikas, už kurias vakarų valstybėse, daugumoje mūsų partnerių, net nebaudžia. Tai ar čia nereikia pokyčių? Manau, kad tikrai reikia pokyčių ir jie yra aktualūs ne tik keliems žmonėms. Dar kartą noriu pasakyti, kad aš džiaugiuosi, kad tai yra mūsų programoje. Tačiau, žinoma, kad Lietuvoje mes turėtume pradėti nuo mokyklų, nuo to, kas vyksta jose, kad žmonės, į kuriuos mes investuojame savo laiką, resursus, idėjas užaugtų laisvais, atsakingai, kūrybiškai ir kritiškai mąstančiais žmonėmis.
Paprojektuokime Laisvės partijos sėkmės scenarijų – jūsų politinė partija tampa parlamentine. Su kokiomis partijomis net nesvarstytumėte eiti į koaliciją?
Kadangi turime įvardinę savo 5 prioritetus: švietimą, žmogaus teises, ekonomiką, aplinkosaugą ir reformą kanapių reguliavime, tai iš karto dėtume šias idėjas ant stalo. Ir tada su tais, kam jos nepriimtinos, natūralu, kad būtų ir sunku partneriauti. Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje yra daugiapartinė sistema ir čia tu negali būti pats sau vienas fainas. Jeigu nori pokyčių, tau reikia dialogo, tau reikia nesudeginti tiltų ir reikia žiūrėti, kur tu gali nuveikti kartu su kitomis partijomis, o kur galbūt sutari nesutarti. Aš esu atvira, man labai svarbu, kad tie dalykai, dėl kurių žmonės mus palaiko ir už mus balsuos, būtų įgyvendinti kuo greičiau. Nes, man atrodo, kad mes, kaip valstybė, jau esame praradę pakankamai nemažai laiko. Aš manau, kad nei jūs, nei mes nenorime savo gyvenimo švaistyti kažkokiems beprasmiams ginčams, norime eiti į priekį, todėl to ir sieksime.
Jūs teigiate, kad švietimas yra Laisvės partijos prioritetas numeris vienas ir labai kritikuojate dabartinių valdančiųjų švietimo politiką. Ar tai reiškia, kad su „valstiečiais“ jūs neitumėte į koaliciją?
Noriu pasakyti, kad švietime ne tik prie „valstiečių“ šios problemos buvo. Tarkime tai, kad gausiai neišlaikyti buvo matematikos egzaminai, tai vaikai 12 metų ėjo į mokyklą, ne tik prie „valstiečių“. Todėl, matyt, problemos yra giluminės ir mokytojų rengime, ir galbūt pačios atmosferos mokykloje ir vaikų ugdyme ir jo turinyje. „Valstiečiai“, deja, neparodė jokios lyderystės švietimo srityje. Jie visą laiką kapanojosi. Tik tada, kai mokytojai jau lipo per ministerijos langą, atkreipė į švietimą dėmesį. Tai man dėl to yra labai gaila. Bet apie ateitį, man atrodo, mes kalbėkime po rinkimų, galbūt ir „valstiečiai“ bus kitokie. Aš esu optimistė, visada tikiu, kad kiekviename žmoguje yra kažkas gero ir galbūt tas gėris atsibus.
Tai su jokia partija tiltų nedeginate?
Su niekuo tiltų nedeginame, bet meilėje taip pat prisipažinti dar neskubame.
Jūs anksčiau minėjote, kad Remigijus Šimašius būtų geras prezidentas. Bet ar tikrai manote, kad R. Šimašius būtų tas žmogus, kuris sugebėtų sutelkti visuomenę? Juk kai kurie jo, kaip mero, drąsūs sprendimai priimtini toli gražu ne visiems.
Mums paprastai politinių lyderių reikia tam, kad jie efektyviai veiktų krizės sąlygomis, kada žmonėms reikia lyderystės, reikia sprendimų. Tai man atrodo, kad Vilniaus meras R. Šimašius per koronaviruso krizę veikė labai efektyviai, operatyviai, veikė lokaliai, bet mąstė globaliai. Man atrodo, kad tai ir įrodo, kad jis yra pasirengęs pačioms aukščiausioms pareigoms.
Tai jūs manote, kad prezidento esminė savybė nėra telkti visuomenę?
Taip, sutarimas visuomenėje yra svarbus dalykas, pasitikėjimas yra labai svarbus dalykas, tačiau vis dėlto Lietuva turi prezidentą, o ne monarchą. Tai reiškia, kad iš prezidento mes tikimės lyderystės ir veikimo, o ne simbolinio vaidmens.
Tęsiant dabar visuomenėje aktualią temą dėl kolektyvinės atminties, prisiminkime kontraversišką Jono Noreikos-Generolo Vėtros klausimą, taip pat Lukiškių aikštės pliažą, visuomenėje sukėlusį daugybę diskusijų. Jūs kritikavote Seimo įstatymą dėl Lukiškių aikštės. Sakėte, kad tokias problemas reikia spręsti kalbantis. Ar jūsų nuomone, apskritai įmanoma susikalbėti dėl tokių jautrių dalykų, kai kalba eina apie emocijas?
Tikrai galima susikalbėti, bet reikia, kad būtų kalbamasi. Dabar yra specialiai aštrinama situacija. Jeigu jūs prisimintumėte, kada buvo įrengta erdvė miestiečiams prisijaukinti aikštę, kuri ilgus metus buvo stabų kamuojama, tai porą dienų nebuvo nieko – jokio didelio ginčo ar emocijos. Ginčai prasidėjo tada, kada įsijungė politikai, kada pradėjo rašinėti visokias pretenzijas, įstatymus, feisbuko postus ir visaip kitaip keiktis. Iš esmės, aš manau, kad čia buvo pilnatis, gal proto užtemimas apėmęs Seimą.
Tačiau apskritai kalbant apie istorinę atminti mums, matyt, yra svarbu turėti kažkokius universalius principus. Mes suprantame, kad yra žmonių, veikėjų, kurie yra tragiškos asmenybės, kurie, galbūt, kartais siekė kilnių dalykų, tačiau kitais savo gyvenimo epizodais prisidėjo prie visiškai nekilnių ir tragedija kitiems žmonėms pasibaigusių dalykų. Mes turime kažkaip nustoti matyti juoda ir balta ir vertinti tai visumoje. Ir aš tikiuosi, kad ne tik politikai imsis tai daryti, bet ir objektyviai į tai pasižiūrės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Nes anksčiau būdavo daug nekompetencijos, daug aklumo, nenoro girdėti kitos nuomonės ir panašiai. Tikiuosi, kad žingsnis po žingsnio mes sugebėsime rasti savyje jėgų įvertinti istoriją plačiau, ne tik juoda-balta kontekste.
Nemanote, kad diskusijos dėl praeities neretai visuomenę tik dar labiau skaldo?
Bet geriau jau jos yra negu jų nėra. Nes, kada nėra diskusijų, tada problemos yra maskuojamos. Mes turime pripažinti, kad buvo įvykdyta ir nusikaltimų. Mes turime tai matyti ir pripažinti.
Pakalbėkime apie 2016–2020 metų Seimo kadenciją. Ar šis Seimas, jūsų parametrais matuojant – buvo pakankamai laisvas? Apskritai, kaip apibūdintumėte šio Seimo darbo stilių ir kokio, jūsų nuomone, reikėtų būsimam?
Manau, kad mūsų Seimas buvo geras pavyzdys, kaip ataidi slenkantis autoritarizmas iš vidurio Europos. Tai yra Vengrijos, Lenkijos įvykiai, įvykiai Višegrado valstybėse, pavyzdžiui, Slovakijoje. Tai Lietuvoje taip pat yra tas nuolatinis opozicijos atakavimas, nuolatinis žiniasklaidos spaudimas į kampą, nuolatinės tyrimų komisijos. Seimo darbas buvo draudimai, baudimai, gąsdinimai. Taigi nuolatos ir reikėjo būti tos Konstitucijos ir laisvės sargyboje. Tuo tarpu kalbant apie Vyriausybę aš norėčiau pripažinti, kad, matyt, Lietuva nestovėjo vietoje. Reikėtų pasakyti, kad kai kuriose srityse buvo ir gerų sprendimų. Tačiau, kita vertus, to atslenkančio autoritarinio aido buvo ir Vyriausybėje su ištrinamais, nuo žiniasklaidos slepiamais posėdžių įrašais ir t.t.. Šie dalykai turbūt užgožė tuos gerus dalykus. Tokia buvo Seimo kadencija.
Aš manau, kad šiek tiek praradome laiko, kurio tikrai negalime švaistyti. Mums reikia tapti inovatyviausia Europos Sąjungos valstybe, kuri ne sukasi apie Europos vidurkį, o veda visą žemyną į priekį. Mums reikia, kad mūsų vaikai turėtų įgūdžius ir būtų pasiruošę ateičiai tiek naujųjų technologijų pritaikyme, tiek savo kūrybiškumo šiandieniniame pasaulyje pritaikyme. Apie tai turi suktis Seime kalba, turi suktis apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, kuri keis mūsų darbo vietas, mūsų ateitį, mūsų kasdienybę, o ne apie tai, kas kažkur įvyko 2008 metais. Nes labai daug šiame Seime buvo kalbama apie praeitį, aš norėčiau, kad kalbėtume apie ateitį.
Kokių reformų reikėtų imtis po 2020 Seimo rinkimų. Jūs minėjote, kad buvo ir teigiamų Vyriausybės sprendimų, ar reikėtų kažkokias reformas tęsti, pavyzdžiui švietimo srityje?
Švietimo srityje aš nieko gero nemačiau, kas įvyko. Reikėtų mums žiūrėti, ko mes vaikus mokome savo mokyklose. Galbūt daugiau šiuolaikinių technologijų visuose dalykuose įtraukti, daugiau pasaulinio matymo, ne tik skaityt mūsų lietuvišką literatūrą, bet ir daugiau pasaulinio konteksto turėti, daugiau ugdyti kūrybiškumą ir pagaliau spręsti patyčių problemą. Iš Lietuvos moksleivių vis dar yra labiausiai tyčiojamasi visoje EBPO. Neužaugs savarankiški žmonės, jeigu mes nespręsime šios problemos. Tai švietimas yra numeris vienas, kur mes turėtume eiti. Lygiai taip pat turėtume susidėlioti investicijų į mokslą, pažangą planą. Šiuo metu viso labo 0,9 procento skiriame moksliniams tyrimams, turime siekti bent 3 proc. BVP.
Inovacijų srityje, inovacijų koordinavimo srityje ši Vyriausybė turėjo neblogų iniciatyvų. Tačiau tai kažkur pasimetė: mes matome kaip Registrų centras pakibo nuo liūties, nėra vieno vienintelio žmogaus, kuris būtų atsakingas už inovacijas. Buvo neblogų dalykų, bet reikia, matyt, dar daugiau politinio dėmesio. Mažiau galvot apie praeitį, daugiau apie ateitį.
Ar aš gerai supratau, kad, jūsų nuomone, švietimas kol kas yra pagrindinė ar bent jau viena pagrindinių valdančiųjų nesėkmių?
Taip, švietimas ir bendrai ta nuotaika, kurią jie valstybėje uždavė. Žinote, mes visą laiką iš politikų reikalaujame kažkokių konkrečių įstatymų, konkrečių sprendimų ir tai yra labai normalu, bet labai svarbu yra ir tonas, kurį užduoda politikai. Jeigu tu žmones nuolatos gąsdini, visada laikai nesavarankiškais, laisvai mąstyti nesugebančiais žmonėmis, tai nieko gero nebus. Tada mes toliau tamsumoje gyvensime. Žmonės Lietuvoje jau yra matę pasaulio, jie yra išsilavinę, jei nori daugiau optimizmo ir džiaugsmo. Tai apie tai reikia kalbėti.
Prezidentas Gitanas Nausėda akcentuoja, kad 2021 m. valstybės biudžete reikėtų suplanuoti didesnes socialines išlaidas senatvės pensijų auginimui beveik dešimtadaliu, neapmokestinamo pajamų dydžio kėlimui ir t. t. Ar sutinkate su šia prezidento pozicija?
Pritariu, kad iš mažiausiai uždirbančių žmonių mes paimtume kuo mažiau, tai yra, kad jų kišenėje liktų kuo daugiau pinigų ir neapmokestinamų pajamų dydis tikrai, manau, kad yra geras sprendimas. Kalbant apie pensijas, man atrodo, yra labai svarbu stengtis, kad ne politikai savo sprendimais keltų pensijas arba jas nuleidinėtų. Jos yra suindeksuotos ir jos turėtų kilti ambicingiau. Kalbant apie būsimus pensininkus, tai tiesiog reikia, kad jie daugiau ir savarankiškai kauptų, galvotų apie savo ateitį. Tai yra labai svarbu.
Visgi papildomų lėšų biudžete visada trūksta tiek socialinėms išlaidoms, tiek atlyginimų kėlimui, tiek švietimo sektoriui. Gal turite idėjų, iš kur galima pritraukti papildomų įplaukų?
Visų pirma, reikia pasakyti, kad daug dalykų darome netaikliai. Kad ir tie vaiko pinigai, juos gauna visi. Ir tie, kurie yra pasiturintys, ir tie, kurie yra stokojantys. Jeigu mes norime labiau padėti žmonėms, kurie yra neturtingi, tai galbūt nereikėtų dalinti šių pinigų turtingiems žmonėms. Tiesiog socialinė parama galėtų būti taiklesnė. Kalbant apie kitus pajamų šaltinius, tai, žinoma, sveikatoje, švietime mes turime labai didelį institucinį tinklą ir tai pažymi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos studijos. Kalbant apie sveikatą yra daug tuščių stacionarių įstaigų, kurių lovų skaičius didžiausias. (...) Lietuvoje valstybinių sveikatos įstaigų stacionarių lovų skaičius yra didesnis net negu Švedijoje. Tai reiškia, kad tie resursai nėra panaudojami. Lygiai taip pat su mokyklomis – yra daug apytuščių mokyklų. Mes tuos pinigus galėtume nukreipti į medikų atlyginimus, į mokytojų atlyginimus, į švietimo ir sveikatos paslaugų kokybę, tai yra toks bendras biurokratijos mažinimas. Na ir trečias šaltinis yra nebūdingų valstybei funkcijų atsisakymas. Šiuo metu Vyriausybė valdo daug ir turto: yra valstybinių įmonių, kurios galbūt galėtų būti privačios, yra įmonių, kurių akcijos galėtų būti kotiruojamos biržoje ir t.t. Tai yra daugiau privačios iniciatyvos įsileidimo į valstybės funkcijas kryptis ir aš kaip klasikinių liberalių pažiūrų žmogus norėčiau to matyti daugiau.
Pereikime prie šių dienų aktualijų ir pakalbėkime apie situaciją Baltarusijoje. Kaip jūs matote tolimesnius Lietuvos ir Baltarusijos santykius? Ar jūsų nuomone, svarbiau yra principai ir vertybės, ar visgi reiktų atsižvelgti į pragmatinius faktorius, kad Baltarusija yra ganėtinai svarbi ekonominė partnerė?
Aš manau, kad dialogas su despotais jau yra patyręs fiasko. Nesvarbu ar tai būtų Baltarusija, ar Kinijos komunistinis režimas, ar Rusijos federacija. Lietuva savo užsienio politiką turi pirmiausiai grįsti vertybėmis, pagarba žmogaus teisėms. Šiandien, ką mes matome Baltarusijoje, yra brutali, gerai organizuota, smurtinė valdžios ataka prieš savo pačių žmones: opozicija kalėjimuose arba pribauginta ir išvyta iš šalies, žmonės yra daužomi lazdomis, ne tik vyrai ar jaunimas bet jau ir pagyvenusio amžiaus moterys, vaizdai sukrečia. Tai dabar Lietuvai pagrindinis dalykas yra suteikti prieglobstį tiems žmonėms ir siekti, kad šis režimas negalėtų džiaugtis Europos Sąjungos laisvėmis. (...)
Griežtos ekonominės sankcijos režimui, manau, padėtų truputėlį apraminti diktatūrą. Taip pat nuolatinė pagalba opozicijai, nuolatinė parama žmonėms, man atrodo, yra labai svarbu. Pati už demokratinę Baltarusiją protestuoju jau 12 metų. Kartais man ir mano draugams net kelia šypseną, tai, kad tuos pačius plakatus galima nešiotis 12 metų ar net daugiau. Bet dabar yra kitaip... Šitiek žmonių Baltarusijos gatvėse mes dar nematėme. Tai reiškia, kad jau pasikeitė ir visuomenė, o režimui ateina galas.
Situacijai Baltarusijoje blogėjant, valdžios represijoms nesiliaujant atsiranda tikimybė, kad Lietuvoje politinio prieglobsčio gali prašyti represuojami baltarusiai. Kaip jūs matote šį pabėgėlių klausimą? Ar Lietuva Baltarusijos visuomenei atsidūrus krizinėje situacijoje būtų pajėgi priimti dešimtis tūkstančių pabėgėlių?
Iš tikrųjų mes turime pasiruošti. Tai nėra naujiena, Lietuva suteikia prieglobstį vaikams, kurių tėvams yra grasinama, ir t.t. Bet taip, dabar situacija aštrėja ir mes turime maksimaliai efektyviai savo migracijos biurokratiją sutvarkyti, nes, kai užplūs prašymai, tai jų gali būti labai labai daug. Bet aš manau, kad turime dabar labiau atsidaryti negu įprastai. Mes negalime taikyti įprastinių procedūrų, įprastinių terminų, žmonėms reikia pagalbos. Šiandien kartais tai yra net ne dienų ar savaičių, o valandų klausimas. Mes turime būti atviri būtent tiems žmonėms, kurie yra persekiojami Baltarusijoje.
Visgi lietuviai labai nenoriai kalbėjo apie galimybę priimti pabėgėlius iš Sirijos. Ar, jūsų nuomone, pabėgėliai iš Baltarusijos būtų sutikti svetingiau?
Natūralu, kad esame artimesni istoriškai, Baltarusija yra Lietuvos istorinė sesė, kurią galbūt ir pamiršome dėl jos užsidarymo ir izoliacijos, taigi, mes neturime kitos išeities. Mes turime išskėstomis rankomis priimti visus žmones, kurie siekia laisvos Baltarusijos ir patys užsiimti proaktyvų vaidmenį ne tik dėl to, kad tai yra teisinga žmogaus teisių požiūriu, bet ir dėl to, kad mes patys gyventume saugesnėje kaiminystėje.
Jūs viešoje erdvėje nevengiate akcentuoti, kad Lietuvos politikoje turėtų būti daugiau moterų. Kaip manote, ar siekiant lyčių lygybės šią problemą galima būtų spręsti įvedant lyčių kvotas?
Aš manau, kad tai labai nefeministinis pasiūlymas, manau, kad tave pakviesti užimti kažkokią poziciją vien dėl to, kad tu esi moteris yra nelabai sąžininga, manau, kad tavo kompetencijos turėtų būti pirmoje vietoje. Tačiau, kita vertus, lyderystė kviečiant moteris į politiką ar skatinant siekti aukščiausių postų, man atrodo, kad yra labai svarbi. Štai mes Laisvės partijoje neturėjome jokių kvotų, bet mūsų penketuke yra trys moterys, o dešimtuke irgi, berods, šešios. Kartais, kai tu palaikai įvairovę, tai taip ir nutinka. Apskritai politikoje, man atrodo yra labai svarbu, kad būtų įvairovė: ir vyrų, ir moterų, ir jaunesnių, ir vyresnių žmonių, įvairių profesijų žmonių. Todėl moterų klausimas yra labai svarbus įvairovės požiūriu, kad nedominuotų kažkoks vienas požiūris.
Bet ar jūsų nuomone šį procesą, kad politikoje atsirastų daugiau moterų reikėtų palikti savieigai, ar visgi turite kažkokią idėją, kaip tai būtų galima paskatinti?
Aš manau, kad politiniai lyderiai turi stengtis kviesti, skatinti rinktis politinį kelią. Kol kas, bent jau šiame etape, atrodo, kad man asmeniškai pavyko tai padaryti, bet aš labai dažnai matau kaip moterys nenori eiti į politiką, nenori aukoti savo šeimos laiko arba labai dažnai galvoja, kad nesugebės to padaryti nors yra daugybė daug mažiau kompetentingų žmonių politikoje. Tai, man atrodo, kad reikia stengtis parodyti ir įrodyti lyderystę.