Naujausios
Kad dėl žvėriškų, jau ir Lietuvoje gyvenantiems prancūzams per didelių maisto kainų alkana tauta nekeltų šaršalo, kasdien jai pametama po skandaliuką. Bent dvasiškai nealks. Nes jau daugeliui neprieinamas nei teatras, nei koncertai, netgi knyga, jei kaimelyje nebėra bibliotekos. Belieka tenkintis per televizorių rodomomis valdžios dvaro naujienomis. Dėl savivaldybių Tarybų narių čekiukų tarnybas ir teismus įdarbinęs Andrius Tapinas ėmėsi premjero. Pasikapstęs po socdemų vado biografijos užkaborius, atrado nuodėmių, kurias kas kelios dienos po vieną išmesdavo tautai. Mėtė tas dozes tol, kol, neišlaikęs įtampos, G. Paluckas atsistatydino.
Tiesą sakant aš kaip tautos dalis likau visiškai abejinga premjero verslams ir iš to kilusioms nuodėmėms. Dorai nė nesupratau, kaip tai galėjo pakenkti premjero pareigoms. Svarbiau ką vyriausybės vadovas nuveikia tautos labui, kaip atstovauja valstybei ir jos interesams.
Juk dauguma politikų, nepriklausomai nuo partijos, atsidūrę valdžioje, suka vienokį ar kitokį bizniuką. O jeigu bizniuką turėjo prieš patekdami į valdžią ateina tam, kad pagerintų to bizniuko padėtį.
Kuris arklys avižų neėda... sako lietuvių patarlė. Tik vienų bizniukai išryškinami, kitų – ne. Ypač aršiai puolami tie, kurie nepatinka arba stoja skersai kelio konservatoriams ir liberalams. Tuomet pasikapstymams pasitelkiami tyrimais užsiimantys vadinamieji dvaro žurnalistai ir visuomenininkai. O tų partijų atstovai, labai greitai pamiršę savo ir bendrapartiečių nuodėmes bei savo biografijas, apsimeta tiesiog šventaisiais.
Gal todėl, vos pasibaigus vieniems rinkimams, ir dar net nesurikiavus valdžios, prasideda puolimas, tarsi po mėnesio ar savaitės būtų kiti rinkimai. Puolimas ypač aršus, kai pralaimi elitinėmis save laikančios dešiniosios partijos ir joms nepasiūloma jungtis į valdančiąją koaliciją.
Puolimas – geriausia gynyba. Tuomet niekas nedrįs kastis po tavo pamatais.
Opozicija turi būti stipri. Turi būti kritiška. Bet ji privalo ir dirbti. Juk Seimo nariai gauna solidžius atlyginimus. Tik kai kurie ne už darbą tautos labui, o už oponentų biografijų archeologinius kasinėjimus.
Be to, kartais stipriai perlenkiama lazda.
Atsistatydinus G. Paluckui, rinkimus laimėję socialdemokratai į premjeres pasiūlė jauną politikę Ingą Ruginienę. Ir jai dar netapus premjere, prasidėjo atgrasymas nuo ministrės pirmininkės posto.
Prieš tai pavyko atgrasyti kelis į premjerus siūlytus vyrus. Mat, jau pradėta raustis ir po jų praeitį, o viešojoje erdvėje pažadėta surasti nuodėmių dabar vadinamų nei šiaip nei taip – skeletais spintoje. O kam čia malonu, kad kas nors naršytų tavo gyvenimą lyg internetinius portalus? Vardan tautos galėję dirbti vyrai, nenorėdami gadintis savo sveikatos ir trikdyti šeimos narius, pasirinko ramybę.
Jeigu ir toliau įsisiūbuos toks persekiojimas, nė vienas protingas, valstybę valdyti turintis kompetencijų žmogus neis valdžion, bet rinksis ramybę. O gal to ir siekiama? Nes tuomet nenutrūkstamai valdytų cinikai, kuriems kritika kaip nuo žąsies vanduo.
Elitiniais save laikantys ir beatodairiškai tik dešiniesiems tarnaujantys žurnalistai puolė narplioti I. Ruginienės gyvenimą. Prikibo prie neva rusiško jos akcento, nors iš tiesų to akcento nėra. Per dieną „iškasė“, kad važiavo į Rusiją aplankyti močiutės po 2014 metų, kai rusai jau buvo užpuolę Ukrainą. Užduotėlių vykdytojai lėkė net į Grigiškes klausinėti gyventojų apie Ruginienę ir jos šeimą. Tikėjosi kompromato? Bet nerado.
Tuomet ėmėsi verslą turinčio pretendentės vyro. Atsirado skambios antraštės apie „nuotykius Ukrainoje“, kur neva jam paskirta bauda. O profesorius viešojoje erdvėje gąsdina, kad per Ruginienę mus vėl paims rusai.
Tuo pačiu metu paskleista žinia, jog apklausoje daugiausia lietuvaičių, o gal net ne lietuvaičių, bet Vilniuje priveistų kitataučių mano, jog geriausia premjerė būtų Ingrida Šimonytė.
Taigi, formuojama nuomonė, kad socdemai niekam tikę, niekam tikę ir už juos balsavę rinkėjai, tad galima jų nepaisyti ir sudaryti mažumos, t. y. dešiniųjų Vyriausybę su I. Šimonyte priešakyje. Suprask konservatoriai su liberalais – vieninteliai ir nepakeičiami Lietuvos valdytojai. Skaidriausi, protingiausi, kompetentingiausi, išpažįstantys vertybes. Mat, jų bendrapartiečių, nusidėjusių tvirkinant vaikus, pagarsėjusių čekiukų skandale ir neaiškiais santykiais su abejotinos reputacijos verslininkais nuodėmės stebuklingu būdu išsiskaidrinamos ir tampa vertybėmis.
Ar tai nuoširdus rūpestis tauta? Ar siekimas bet kokiomis priemonėmis kuo greičiau sugrįžti prie sočios valdžios gerovės, nors ir pralaimėjo rinkimus?
Tarkime, kad tiek žurnalistai, tiek opozicija dirba savo darbą, o visuomenė turi teisę žinoti, kas ta moteris, kuri pretenduoja į premjero postą. Tačiau profesionalūs ir save bei kitus gerbiantys žiniasklaidininkai privalėtų pateikti visapusišką būsimosios premjerės portretą, atspindintį jos kompetenciją ir nuopelnus, galbūt ir silpnąsias puses, o ne ieškoti tik kompromato, nusileidžiant iki tokio lygio, kai renkami pletkai iš kaimynų. Kaip bevartytum tokią situaciją, vistiek bjauru.
Vadinasi, dirbama su išankstiniu nusistatymu, ko neturėtų daryti žurnalistai. Tad kas galėtų paneigti, jog vykdomas įtakingų asmenų užsakymas? Juk eiliniam žurnalistui ne taip jau lengva gauti informaciją iš įvairiausių tarnybų. Turėtum pateikti raštiškus prašymus, klausimus raštu, po to laukti atsakymo ir gali būti, kad nieko nesužinotum, nes prieš nosį pamojuotų Duomenų apsaugos Įstatymu.
O čia, prašau, per dieną yra informacija kada ir kur važiavo I. Ruginienė, kas Ukrainoje nutiko jos vyrui. Kartais žmogus ir pats pamiršta kai kuriuos savo gyvenimo epizodus. Bet vos pasikilnija eiti valdžion, oponentai išnarsto po kaulelį ir viską primena.
Tik viešinimas tokių nereikšmingų dalykų primena paprasčiausią priekabiavimą. Menkina mus tarptautinėje erdvėje. Piktina ir juokina tautą. Facebook paskyroje žmonės stebisi, nusileidus iki tokio lygio. Ironizuoja, jog reikėtų apie I. Ruginienę dar pasidomėti darželyje, kurį lankė. Gal ten bus ko nors prisidirbusi? Neprošal būtų aplankyti ir gimdymo namus, kuriuose ji gimė.
O iš tiesų I. Ruginienė pavojinga ne todėl, kad neva kalba su rusišku akcentu ir kad aplkankė močiutę Rusijoje. Ir ne todėl, kad jos vyras neva užsidirbo baudą Ukrainoje.
Šaknys kur kas giliau. Ji netinka, nes, vadovaudama profsąjungoms ir tapusi Seimo nare, stengėsi pažaboti verslo ryklius, kurie, nors ir aptekę milijonais, nori išnaudoti darbuotojus, pasitelkia vergų iš visos buvusios sovietų sąjungos, kad tie pusvelčiui dirbtų. Siekia taip griežtai valdyti pensijų fondus, kad žmogus neatgautų savo sukauptų pinigų net ištikus nelaimei ar atsėlinus ligai.
Pavojus, nes tapusi premjere, dar pažabos ir bankus, kad šie nesityčiotų iš žmonių, priglaudę jų pinigus ir dozuodami banknotus tikrajam šeimininkui, kuris per mėnesį negali pasiimti net visos savo pensijos ar visos algos be mokesčio bankui už išgryninimą.
Sakoma, jog ji tikra socialdemokratė grynuolė, tikrai kairiųjų pažiūrų politikė. Tokių jau, matyt, nelabai ir belikę. Neduok Dieve, žmonės dar ją pamils ir taps širdžių premjere. Todėl tiesiog būtina kuo greičiau apjuodinti, sukelti abejones, suniekinti.
Kartais galvoju, kada tie parlamentarai dirba, jeigu nuolat ieško oponentų dėmių. Regis, praėjus rinkimams, reikėtų visiems susitelkti ir dirbti ranka rankon vardan Lietuvos ir jos žmonių.
Deja, tarnystė dažniausia baigiasi priešrinkiminiais pažadais. Po to prasideda viens kito sekimas, patyčios, peštynės, rietenos, barniai, vienas kito vadinimas suskiais, kaip kokioje asocialioje šeimoje, kurios nariai vaikšto padaužtomis akimis.
Tuomet peršasi išvada, kad žmonėms būtų ramiau gyventi iš vis be jokios valdžios? Juolab, kad nuo pat Nepriklausomybės pradžios mūsų likimus dėlioja viena ir ta pati ranka. Mūsų laisvė jos saujoje.