Naujausios
Muziejų, mokyklą, galeriją kultūringa visuomenė gali tik atidaryti, o ne uždaryti. Juo labiau, negalima šių institucijų draskyti. Jų uždarymas arba draskymas įmanomas tik tuo atveju, jeigu institucijos daro neišpasakytą, beveik neatitaisomą žalą visuomenei.
Tačiau argumentas apie tai, kad kuri nors iš minėtų institucijų ateityje galbūt tikėtinai nebus tokia veiksni ir sklandžiai funkcionuojanti, kaip yra dabar, yra niekuo nepagrįstas. Kad keliama hipotezė būtų patikrinta, reikia paprasčiausiai leisti muziejui, mokyklai ar galerijai veikti.
„Laiptų galerijos“ likimo turbulencijos prasidėjo jos ilgametei vadovei Janinai Ališauskienei išėjus į užtarnautą poilsį. Šiaulių miesto meras Artūras Visockas teigia, jog „buvusi vadovė buvo asmenybė <...> Tas laikotarpis, kurį turėjome, jau nebepasikartos. Janina buvo Janina. Ji turėjo savo ryšius, savo kanalus, ji darė aukštąjį pilotažą“. Tačiau mes šito nežinome: labai galimas dalykas, kad taip nebus. Iš mero lūpų galima tikėtis ir tokių žodžių: „Buvusi vadovė buvo asmenybė. Janina yra Janina, todėl pagrįstai galima tikėtis, kad jos subrandinta galerija veiks ir toliau, leisdama džiaugtis Janinai savo darbo vaisiais ir džiugindama šiauliečius bei miesto svečius.“ Tokie žodžiai būtų malonesni. Ir jie, beje, būtų labiau panašūs į būsimą tikrovę. Kad jais būtų patikėta, galerijai, žinoma, ir tokiu atveju reikėtų leisti veikti, priduriant, kad kilus sunkumams miesto valdžia yra pasiryžusi galerijai padėti. Tačiau kaži ar tos pagalbos iš tikrųjų prireiktų.
Sunku būtų patikėti, kad tiek metų vadovavusi galerijai J. Ališauskienė minėtuosius ryšius nuo galeristų slėptų, jau nekalbant apie tai, kad galerijos darbuotojai nedirbo autokratizmo sąlygomis ir beveik kiekvienas jų dirbdami prie minėtų kanalų ir ryšių turėjo visiškai laisvą priėjimą, o retsykiais – iniciatyvą, pavyzdžiui, organizuojant parodas ar renginius, rodydavo ne tik galerijos vadovė, bet ir patys be vadovės dabar draskymo šmėklos persekiojami darbuotojai.
Pavyzdžiui, prieš metus vykusi didžiojo Lietuvos tapybos reformatoriaus, klasiko Jono Švažo ir jo žmonos – tokios pat reformatorės ir klasikės, tik ne tapybos, o tekstilės srityje – paroda buvo derinama ir tvarkoma renginių organizatoriaus Ričardo Jakučio. Tokios abiejų menininkų parodos niekur kitur nebuvo – tik „Laiptuose“.
Rengiant žinomo Lietuvos kompozitoriaus ir tapytojo Antano Jasenkos parodą, lydimą gyvo jo kūrinių koncerto (tokio renginio, išskyrus „Laiptus“, Lietuvoje taip pat nėra buvę), kiek man yra žinoma, dalyvavo, palaikydami ryšį su menininku, absoliučiai visi galerijos darbuotojai. Kiekvienas muziejininkas gerai žino, kad kolekcininkas, su kurio patirtimi į galeriją atėjo Ričardas Jakutis, visada yra „pirmoji pagalba“ ne tik kūrinių įtikrinimo, atributavimo neaiškumų atveju, bet ir tokia pat „pirmoji pagalba“, ieškant kontaktų ir ryšių.
Galima be galo vardyti „Laiptus“ garsinusias parodas, kurių žiūrėti būdavo atvykstama iš sostinės, iš Kauno, Klaipėdos, minėti smagius tarptautinius „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalius, jau dvidešimtį kartų organizuotus galerijos iniciatyva. Pastarieji baigdavosi ne tik žiūrovų akis maloninančia paroda, bet ir vertingais menininkų bendravimo rezultatais.
Galima minėti unikalų tarptautinį Josepho Achrono muzikos festivalį, leidybinę, edukacinę galerijos veiklą, leidžiančią teigti, kad tai – labai gerai funkcionuojanti institucija. Ir tai liudija dar vienas ne toks jau dažnas mūsų galerijų gyvenimo faktas: joje visada yra lankytojų, kuriuos savo veikla galerija yra „prisijaukinusi“. (Tuo nemetu akmenuko į Dailės galeriją, kurios salės, bent man joje lankantis, yra maloniai tuščios. Jei kultūrą, meną, parodas laikome gėriu, tai jo nebūna per daug.)
Mintis apie raiškesnį Pelikso Bugailiškio atminimo aktualizavimą yra puikus pamąstymas galeristams, kurie per ilgus galerijos egzistavimo metus įrodė, kad geros idėjos „Laiptuose“ nenuvysta. Gi vizija apie „Laiptų galerijos“ prijungimą prie Kultūros centro yra mažų mažiausiai keista. Nes kaip tik čia sutrinka argumentavimo logika. Jei galerijos uždarymo argumentu laikomas Janinos pasitraukimas, tai jos prijungimo prie Kultūros centro motyvu turėtų būti ne mažiau už Janiną įspūdinga Kultūros centro vadovo veikla. Tad kaip būtų geriausia elgtis, jei sykį tokia diskusija ir tokia grėsmė galerijai iškilo? Ogi paprastai: sprendimą turėtų lemti autoritetą bendruomenėje turinčių menininkų, meno mokslininkų, muziejininkų, galeristų nuomonė sprendžiamo klausimo atžvilgiu. Vadinasi, norint profesionaliai nuspręsti „Laiptų galerijos“ ateitį, reikia kreiptis į žinomus, pripažintus Šiaulių menininkus, kurie yra ne tik nuolatiniai parodų lankytojai, bet ir ekspozicijų autoriai, klausiant jų nuomonės.
Būdama meno istorikė negaliu susilaikyti nuo istorinio pavyzdžio, užtikrinusio Senovės Graikijos meno kūriniams kanoninio, pavyzdinio meno statusą kultūros istorijoje. Kas gi spręsdavo, vykstant menininkų konkursams, kuris architektūrinis projektas yra vertas tapti realiu pastatu, kuri skulptūra verta papuošti šventąją miesto giraitę? Demosas? Kilmingieji piliečiai? Polio valdžia ir jo valdininkai? Ne, tą spręsdavo patys konkurso dalyviai – menininkai, kurie geriausiai išmano tą temą, raišką, techninį darbą, kuriam konkurse skyrė savo darbą.
Beje, taip profesionaliame lauke yra elgiamasi ir dabar: meno disertacijos, bakalauro, magistro profesiniai menininko laipsniai teikiami, vadovaujantis šios srities profesionalų požiūriu ir jų argumentais, nesiteiraujant, ką apie tai mano valdininkai. Čia esama kitokios logikos. Neprofesionalų valdininką galima lengvai „apsukti apie pirštą“, įrodant jam, kad paprasta šiukšlė yra meno kūrinys. Taip kadaise mąstė įžvalgią spekuliacijos galią pajutęs kritikas, kurį aprašė Somersetas Moemas „Teatre“: tuoj šitas asilas pagalvos, kaip aš noriu. To tikras kultūrininkas nesiekia. Gavęs diplomą, jis nueina didelį kelią, kad savo veikla užsitarnautų ne įrodinėjimais, ne argumentais, bet talentu ir triūsu pelnytą meilę, kuri nepavaldi jokiems argumentams. Tiesą sakant, argumento, kad galima sunaikinti gerą, sklandžiai funkcionuojančią galeriją, iš tikrųjų ir nėra.