Naujausios
Laikraštyje nieko neatsitinka. Atsitiko vakar ar kažkada. Daugelis didžiųjų naujienų, galinčių sukelti šoką, sugadinti dieną, jau būna įvykusios, dažniausiai – išgirstos radijuje ar sugaudytos interneto platybėse. Todėl ir tie pagrindiniai žiniasklaidos klausimai: kas, kur, kada? – labai tinka vietos ir laikmečio metraščiui, kurio puslapius vartydami prie kavos ar be jos galime neskubėdami pasvarstyti.
Tiesą, kad laikraštyje nieko neatsitinka, dėliodamas paskutines knygos apie „Šiaulių kraštą“ ir jo laiką pastraipas, suradau prancūzų rašytojo Filipo Delermo knygoje „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“, o ten – skyrelis „Laikraštis per pusryčius“: „Pusrytiniame laikraštyje nieko neatsitinka, dėl to prie jo taip ir puoli. Jis padeda ilgiau mėgautis karšta kava, duonos skrebučiais. Jame perskaitai, kad žmonės panašėja, o diena neskuba prasidėti.“
Mintis „laikraštyje nieko neatsitinka“ sustiprėjo per paskutiniuosius keliolika metų, ir būtent skaitytojai tai geriausiai žino, nes buvo tiesioginiai spaudos pokyčių liudininkai. Mažėjo laikraščių periodiškumas, jie plonėjo, keitėsi temos, o kai kurių, net ir tradicinių, leidinių neliko. Laikraščiai negimsta šiaip sau – jie atsiranda iš jų leidėjų idėjos, sugebėjimų ir nuoseklaus, sunkaus darbo.
Taip prieš 32 metus atsitiko su „Šiaulių kraštu“, nuo pirmojo numerio įrodinėjančio savo teisę gyventi gyvenimą, priklausomą tik nuo skaitytojų valios. Apie sėkmingą, ilgametę santuoką dažnai sakoma – atsirado chemija, suprask, gal net stipriau už meilę – dažnai efemerišką būseną. Ir tarp laikraščių ir jų skaitytojų atsiranda chemija, leidžianti bendrauti ir bendradarbiauti ilgus dešimtmečius. Tokia chemija – kiekvieno laikraščio žurnalisto, redaktoriaus, leidėjo svajonė. Ir man teko tai patirti ir vėl įsitikinti, kad akimi nematomi, bet širdimi jaučiami saitai dar egzistuoja.
Geras jausmas, kai paskambinęs žmogus pasako: skaitau jūsų laikraštį nuo pirmojo numerio ir papasakoja įdomiausią istoriją, kuri po jos publikavimo plečiasi, apima daugiau žmonių, įvykių, laikmečių. Tad laukite dar vieno įsimintino pasakojimo iš primirštos Šiaulių istorijos. Neatsitiktinai šį komentarą pradėjau nuo „metraščio“, nes laikraščiai jau nebėra pagrindiniai naujienų skleidėjai, juose išryškėja istorijų pasakojimo funkcija. Gaivinama ir saugoma istorinė atmintis.
Kiekvieną savaitę „Šiaulių krašte“ rengiu „Anų metų kronikos“ puslapį – įdomus užsiėmimas, nes tenka perversti didelius prieškario Šiaulių spaudos komplektus, sulesioti „paprastų žmonių, paprastos istorijos“ faktus faktelius, iš kurių ir susideda praėjusio laiko mozaika: įvykiai, nutikimai, papročiai, vertinimai ir nuotaikos. Kartais save pagaunu, kad tarsi gyvenu to laikmečio žmonių gyvenimą, suprantu, kodėl tada būtent taip elgtasi, mąstyta ar juokauta.
Tikro gyvenimo liudijimai. Viliuosi, kad po dešimtmečių ir „Šiaulių krašte“ visuomenės gyvenimo tyrėjai ras ne tik faktų, bet ir pajaus praėjusio laiko dvasią.
Laikraščiai varžosi maratonų distancijose, nes nebefiksuoja čia ir dabar informacijos, todėl juose ir „nieko neatsitinka“. Atsitiko vakar ar kažkada. Laikraščiuose atsiranda daugiau analitikos: faktų ir reiškinių analizės, daugiau įvairių nuomonių. Čia nėra isterikos. Jos reikia ieškoti socialinių tinklų komentaruose: ten ji išsiliejo pavasario polaidžio upėmis, peraugo į grasinimus, įžeidinėjimus, atvirą padlaižiavimą. Už garbės titulą, tarnystę, vietą rinkimų sąraše galima ir purviną ranką pabučiuoti. Karalius gatvėje nuogas, bet freilinos ir liokajai alpsta dėl gražiausių jo drabužių. Todėl yra dar viena nepriklausomos žurnalistikos misija: pranešti karaliui, kad jis – nuogas. Tą mes jau darome trisdešimt dvejus metus, darysime ir ateityje. Bent ačiū nuogi karaliai galėtų pasakyti:)
Tektoniniai lūžiai – ne tik geopolitinė sąvoka, paaiškinanti esminius pasaulinės tvarkos, taisyklių pasikeitimus. Keičiasi Lietuvos visuomenė. Įsigali neapykantos kalba. Daugėja nepasitikėjimo valstybės institucijomis ir pačia valstybe. Šalis susiskaldžiusi (suskaldyta) į vis labiau viena nuo kitos tolstančias grupes su savomis vertybėmis ir tiesomis. Beveik sunyko laisvos minties, žmones vienijanti nacionalinė žiniasklaida. Kaip polaidžio sniegas tirpsta ir pasitikėjimas ja. To nepasakysi apie vietos laikraščius. Sociologiniai tyrimai rodo, jog vietos spauda, esančia arčiausiai savo auditorijos, pasitiki per 90 proc. apklaustųjų.
Neliks laisvo žodžio, neliks ir valstybės. Išliks teritorija.
„Šiaulių kraštui“ stuburo neperlaužė. Lojome ir losime. Informuosime, analizuosime, komentuosime. Užankantys tvenkiniai virsta pelkėmis.
Daug yra laikraščio funkcijų ir jo panaudojimų galimybių. Bendravimas – viena iš jų. „Šiaulių kraštas“ tampa ilgo skaitymo laikraščiu. Ne minutei, pusvalandžiui, o kelioms dienoms. Tokį laikraštį ir stengiamės leisti. Kol kas dar ne visada gerai sekasi, bet išmoksime:). Ačiū, kad skaitote.
Visų mūsų laukia rytojus. Būsime kartu.
–-
Bėda be laikraščio
– Žmogau, ko vargsti?! Akeles sugadinsi! Tvorelę sulaužysi! Nepagailėk 5 litų ir visus metus skaitysi „Mūsų laikraštį“ kaip ponas!
„Mūsų laikraščio“ kalendorius 1939 m.
Spausdinimo ir visos reklamos gamybos paslaugos - spaustuvė iPRINT