Laiko šviesa

Vie­na iš ma­no ra­ši­nių he­ro­jų Ma­ri­jo­na gy­ve­no 107 me­tus. Vis pri­si­me­nu tą va­sa­ros po­pie­tę, kai kal­bė­jo­mės. Sė­di ji to­kia ne­že­miš­kai ra­mi ant į tro­bos sie­ną at­rem­to me­di­nio suo­le­lio. Nuo dar­bų su­dir­žu­sios ran­kos il­si­si pa­dė­tos ant ke­lių. Raukš­lių iš­va­go­tas vei­das spin­di ne­že­miš­ka švie­sa. Juo­du to­liu ap­kal­ta skur­di se­no­vi­nė dvie­jų ga­lų tro­ba už pa­čią Ma­ri­jo­ną se­nes­nė. Be jo­kių pa­to­gu­mų, du­šų ar vo­nių. Prieš daug de­šimt­me­čių ant vir­vių čia džiu­vo ran­ko­mis skalb­ti vai­kų vys­tyk­lai.

Bet sa­vo gy­ve­ni­mo var­gus jau iš­var­gu­si Ma­ri­jo­na sa­kė nie­kuo­met nie­kam nie­ko ne­pa­vy­dė­ju­si, ant nie­ko ne­py­ku­si. Į vi­sa, kas vy­ko jos gy­ve­ni­me, žiū­rė­ju­si ra­miai – kaip į Die­vo siųs­tą iš­ban­dy­mą, ku­rį pri­va­lo įveik­ti tik ji pa­ti.

O pa­skui li­ki­mas dar sky­rė ge­rą ga­ba­lą poil­sio, kai ga­li sė­dė­ti pa­sie­ny­je ir žiū­rė­ti į pa­pras­tu­tė­je dar­žo lys­ve­lė­je žy­din­čias nas­tur­tas, uos­ti ait­rų su­ve­šė­ju­sių rū­tų kva­pą.

Juk gė­lė vis tiek lie­ka gė­le – ne­svar­bu kur ar pra­ban­gio­je klom­bo­je ar pa­pras­to­je lys­vė­je tro­bos pa­sie­ny­je au­ga. Tas pa­ts ir su žmo­gu­mi. Nes­var­bu, tur­tuo­se ar var­ge gy­ven­tum – bū­si žmo­gu­mi, jei­gu tik no­rė­si juo iš­lik­ti. Jei pa­vy­du ir kerš­tu ne­nuo­dy­si sa­vo šir­dies. Jei tur­tų ir val­džios sie­kis ne­taps gy­ve­ni­mo tiks­lu, sie­kia­mu bet ko­kio­mis prie­mo­nė­mis. Jei ra­my­be il­gin­si sa­vo gy­ve­ni­mą.

Per il­gus dar­bo me­tus te­ko pa­žin­ti daug il­gaam­žių. Daž­niau­sia tai bu­vo mo­te­rys, bū­rio vai­kų mo­ti­nos. Kant­rios žmo­nos, kar­tais ant ro­gu­čių par­si­ve­žan­čios kur nors pa­tvo­ry­je nu­griu­vu­sius gir­tus sa­vo vy­rus. Tu­rė­ju­sios la­bai ele­men­ta­rią, bet drau­ge ypa­tin­gą sa­vo gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją, ge­bė­ju­sios ne­tgi tam­siau­sią blo­gį pa­vers­ti švie­sa, mo­kė­ju­sios su­teik­ti pra­smę la­bai pa­pras­tam ru­ti­ni­niam sa­vo gy­ve­ni­mui ir ki­taip ne­gu mes šian­dien ver­tin­ti joms duo­tą lai­ką.

Šian­dien tų il­gaam­žių jau nė­ra. Bet jos tar­si va­do­vė­lį vė­les­nėms kar­toms pa­li­ko sa­vo­jo li­ki­mo ir lai­ko švie­są.

Tur­tuo­se ar var­ge gy­ven­tum – bū­si žmo­gu­mi, jei­gu tik no­rė­si juo iš­lik­ti.

Iš­gy­ve­no­me tam­sų prieš­ka­lė­di­nį lai­ko­tar­pį, kai die­na su­trum­pė­ja iki mi­ni­mu­mo. Vos išau­šu­si ir tuoj po vi­du­die­nio vėl pra­dė­da­vu­si ges­ti die­na švie­sos at­sei­kė­da­vo lyg vais­to. To­dėl il­gais va­ka­rais tos švie­sos ieš­ko­jo­me sa­vy­je.

Die­no­mis kū­rė­me dar­bi­nes me­tų ata­skai­tas pub­li­kai, ku­riai vis dar esa­me at­skai­to­min­gi. Jo­se mes kons­ta­tuo­ja­me fak­tus. Bliz­gius, ryš­kius lyg pa­puo­ša­lai ant Ka­lė­dų eg­lu­tės. Kad pub­li­kai at­ro­dy­tu­me pro­tin­ges­ni ir svar­bes­ni.

O va­ka­rais net ir ne­ku­ria­mos atei­da­vo ata­skai­tos sau. Vi­siš­kai ki­to­kios ne­gu ata­skai­tos pub­li­kai. Jo­se mes ga­li­me ne tik kons­ta­tuo­ti, bet ir klaus­ti. At­ro­dy­ti kar­tais di­de­li, kar­tais – men­ki. Nes tik mes pa­tys ži­no­me, ką iš tik­rų­jų jau­čia­me ir ko trokš­ta­me. Nes sau vi­suo­met ga­li sa­ky­ti tei­sy­bę. Pra­virk­ti, jei skau­da. Ne­vai­din­ti did­vy­rio, jei pa­lūž­ti. Ne­si­kuk­lin­ti ir ne­var­žo­mai džiaug­tis kad ir men­kiau­siu gy­ve­ni­mo lai­mė­ji­mu. Gar­siai įvar­din­ti kiau­lys­tes, ku­rias tau pa­da­rė ki­ti ar­ba pa­ts kam nors są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai "pa­ki­šai kiau­lę".

Tai ir yra mū­sų sie­los ap­švie­ta tar­si kont­ras­tas il­gų­jų va­ka­rų tam­sai.

O da­bar ir vėl pra­de­da atei­ti švie­sa. Iš lė­to, at­sar­giai tar­si sė­lin­tų, pail­gin­da­ma die­ną po se­kun­dę, po mi­nu­tę, po pus­va­lan­dį. Su kiek­vie­na il­gė­jan­čia die­na tos švie­sos kap­no­ja po la­še­lį tar­si lais­ty­tų per Ka­lė­das iš­dy­gu­sią vil­tį. Iš Ga­ny­to­jo lau­ki­mo sėk­los.

To­je dau­gė­jan­čio­je švie­so­je bai­gia ap­si­suk­ti dar vie­ne­rių me­tų ra­tas. Kai sve­ria­me, ko bu­vo dau­giau – ge­ro ar blo­go, pro­to ar kvai­lys­čių, at­sa­ko­my­bės ar vė­ja­vai­kiš­ku­mo, at­ra­di­mų ar pra­ra­di­mų, nau­dos ar nuo­sto­lių. Ir lyg ben­ga­liš­kos ug­ne­lės žie­žir­bos pa­sklin­da vil­tis, jog atei­nan­čiais me­tais vis­kas bus ge­riau: pil­dy­sis no­rai, nuo pik­to ir blo­gų pa­lin­kė­ji­mų sau­gos li­ki­mą glos­tan­ti an­ge­lo ran­ka.

Šven­tės, ku­rias pri­va­lai su­kur­ti ne tik sau, bet ir ki­tiems, pa­rei­ka­lau­ja daug pa­stan­gų. Ir kar­tais pa­ty­liu­kais pa­šnibž­da­me ar net vie­šai pa­sa­ko­me – ge­riau jų ne­bū­tų. Bet kai su­si­ren­ka šei­ma, su­va­žiuo­ja po pa­sau­lį pa­skli­dę vai­kai, kai su­tin­ki se­niai ma­ty­tus se­se­ris ir bro­lius, ap­ka­bi­ni tė­vus, jei­gu juos dar tu­ri, pa­si­jun­ti sau­gus lyg ma­žas kū­di­kis pri­glu­dęs prie mo­ti­nos krū­ti­nės, lyg vai­kas, įsi­tai­sęs ant tvir­tų tė­vo ke­lių.

Tuo­met su­pran­ti, ko­kia svar­bi yra šei­ma. Jo­je lyg lai­vo ka­ju­tė­je ga­li pa­si­slėp­ti nuo vi­sų gy­ve­ni­mo aud­rų ir ne­gan­dų. Čia nie­kas ta­vęs neap­gaus, neiš­duos, ta­vi­mi ne­si­nau­dos, neįs­kau­dins, ne­vers me­luo­ti ar at­lik­ti ta­vo pri­gim­čiai sve­ti­mą vaid­me­nį, dė­vė­ti kau­kę, ko­kią no­ri ma­ty­ti pub­li­ka.

Ar ne to­dėl sa­ko­ma, jog šven­tės su­kur­tos šei­mai? Ar ne to­dėl vie­ni­ši žmo­nės prieš šven­tes pa­si­jun­ta dar vie­ni­šes­ni ir skau­des­ni?

Tuo tar­pu pub­li­kai su­kur­tos de­monst­ra­ci­jos, kai mar­šus gro­ja or­kest­rai, o vals­ty­bės va­dams pa­gar­bą ati­duo­da ka­riuo­me­nė. Kai ke­lia­mos vė­lia­vos, skelb­da­mos di­din­gą lai­ko dva­sią.

Šei­mos šven­tei ne­rei­kia pa­to­so, nė vė­lia­vų. Jos vė­lia­va – nuo­šir­du­mas, jau­ku­mas ir pa­pras­tu­mas. Lyg juo­das kas­die­nės duo­nos ke­pa­las pa­dė­tas ant li­ni­nio rankš­luos­čio.

Tuo­met atei­na su­vo­ki­mas, jog mums la­bai rei­kia ne tik duo­nos, bet ir džiaugs­mo skal­sos. Kad jo už­tek­tų il­giems tar­puš­ven­čių mė­ne­siams. Kad už­tek­tų kiek­vie­nam į ta­vo na­mus at­va­žia­vu­siam pa­tir­ti tol, kol bus, ir dar įdė­ti į na­mus tar­si lauk­tu­vių.

Tuo­met ata­skai­ta sau bus džiaugs­min­ga. O iš tau šiam gy­ve­ni­mui duo­to lai­ko tar­si gruo­dy pra­žy­du­si ži­bu­tė sklis švie­sa.

Autorė yra Kelmės savivaldybės tarybos narė

Komentarai

kake    Pen, 2020-01-03 / 11:33
Ale kažko autorė nebeliaupsina kolchoznikų valdžios? Beliko susitelkti į šeimą...
RAJA    Tre, 2020-01-08 / 15:51
Sv.Kaledos labiau seimos svente,todel ir kalbama apie seima...Autore geba itaigiai rasyti kiekviena tema...Sveikatos Jums p.R.Musneckiene,geru metu ir parasyti dar daug daug puikiu straipsniu...
faktas    Pen, 2020-01-10 / 13:46
Talentinga ta Musneckienė, oi talentinga. Duota žmogui rašyti. Gali ne su viskuo sutikti, bet suguldyta talentingai. Rašykit, o mes skaitysim.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.