Kur tikroji LRT tragedija?

 

Metai – nauji. Cirko arena – ta pati. Viešąją erdvę iš naujo okupavo praėjusių metų pabaigoje prasidėjusi LRT „drama“, kuri pateikiama kaip svarbiausioji šių dienų aktualija. Tarsi Lietuvoje nebūtų svarbesnių problemų.

Politikai, pataikaudami dėl laisvo žodžio mitinguojančiai miniai, delsia priimti sprendimus dėl LRT valdysenos, nors tai yra būtinoji jų priedermė. Diskusijai pakvietė aršiausius kovotojus už nacionalinio transliuotojo žodžio laisvę: teikite savo pasiūlymus, diskutuokime, tik neužgriozdinkite Vilniaus mitingais.

Bet Žurnalistų profesionalų asociacijos ir LRT atstovų nuomone, ekspertų pakviesta per mažai. Politikai privalėjo pakviesti visus jų nurodytus ekspertus. Kadangi nepaklausė, jie traukiasi iš diskusijos. Situacija jau primena nebe cirką, o koridą. Kovotojai politikams lyg buliui mojuoja prieš nosį raudonu skuduru bandydami jų kantrybės ribas.

Toliau vaidinama LRT drama, praėjusių metų pabaigoje įprasminta laisvo žodžio karstu ir laidotuvių vainikais, tylos minutėmis, veikiausiai apmokėtomis mokesčių mokėtojų lėšomis, trikampėmis figūromis su įsakmiu „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“, mitingais, kuriuos suorganizuoti kainuoja didžiulius pinigus. Kažin, ar iš pačių mitinguotojų kišenės?

Ir vyšnia ant torto – opozicijos ištaisytas cirkas Seimo salėje, kai specialiai trukdant priimti sprendimą, buvo pateikti keli šimtai idiotiškiausių pasiūlymų, kuriuos teko svarstyti iki paryčių.

Čia neva tokia kova už žodžio laisvę?

Kai už turinį atsakingas LRT tarybos narys Jonas Staselis, vykdydamas savo pareigą, paklausia, už kieno pinigus ir kieno iniciatyva organizuotos tylos minutės ir kitokios protesto formos eteryje, prasideda baisus to tarybos nario mobingas. Žurnalistą pešioja LRT laidoje. Užsiundomi kultūrininkai, kurie spaudžia atstatydinti iš Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidento pareigų. Panašiai kaip iš dėstytojos pareigų universitete neperseniausiai siūlyta išmesti docentę Jolantą Mažylę, vien už tai, kad ji opozicinėje televizijoje pristatė savo knygą. Stilius tas pats.

Kaip LRT tarybos narys išdrįso dar kažko klausinėti? Kaip čia tie Seimo nariai drįsta keisti LRT valdyseną?! Juk tai kėsinimasis į šventąją LRT žodžio laisvę!

Visokiausių su žurnalistika susijusių darinių prikurta daugiau negu reikia. Tiksliau pagal poreikį, kai ištinka reikalas pakovoti už žodžio laisvę.

46 metus dirbu žurnaliste, tačiau nežinojau, kad šalia Lietuvos žurnalistų sąjungos dar yra ir Žurnalistų profesionalų asociacija. Išeitų, jog Lietuvos žurnalistų sąjungai priklauso neprofesionalai, nors daugelis po kelis dešimtmečius aria žurnalistikos dirvonus.

O tai kas tuomet priklauso tai Profesionalų asociacijai? Elitas? Leidinių ir LRT vadovai? Blizgių žurnalų redaktoriai? O gal tam tikrai politinei jėgai, save laikančiai elitu, atstovaujantys žiniasklaidininkai ar net nedirbantys tik vadovaujantys, rašantys knygas arba kuriantys filmus apie „teisingus“ ir „neteisingus“ politikus?

Taigi, kovotojai už laisvą žodį, reikalavę, kad priimant sprendimą dėl LRT valdysenos būtų tartasi su jais, vėl užsiožiavo. Nes taip reikėjo. Juk jeigu kartu su politikais išdiskutuos ir priims LRT valdyseną patobulinsiantį dokumentą, nebus dėl ko protestuoti.

O protestuoti – būtina, nes žūt būt reikia pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia tik vienos teisingos valdžios, vienos nuomonės, panašiai kaip sovietiniais laikais. Visos kitos partijos ir jų rinkėjai – atliekami, paraščių žmonės, kuriems gali klijuoti runkelių ir vatnikų etiketes.

Siekis pakeisti nacionalinio transliuotojo valdyseną išsiūbuotas į tokias dramatiškas emocijų audras, kad nežinai, ar čia juoktis, ar verkti, ar situaciją prilyginti beprotnamiui.

Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar tai nėra tik beprotiška baimė prarasti puikų, biudžeto pinigais apmokamą propagandos įrankį?

Apie tai signalizuoja kai kurių LRT žurnalistų, kurie panašesni ne į žurnalistus, o į nuomonės formuotojus, elgsena. Jie gali mandagiu netgi pataikaujančiu tonu kalbinti patinkančios arba „teisingos“ politinės jėgos atstovus ir sau leidžia nepagarbiai, tardytojo tonu kvosti kitus „neteisingų“ pažiūrų politikus. Arba tų „neteisingųjų“ iš viso nepakviesti į laidą, kad negalėtų atsikirsti. Arba pakviesti kelis „teisingus“ ir vieną „neteisingą“, kurį būtina „sudirbti“, surengus spektaklį „Devyni vilkai vieną bitę pjauna“.

Tuomet aršiausiai pjaunantiems ar kitais būdais išreiškiantiems besąlygišką lojalumą už vieną kas savaitę vedamą laidą galima sumokėti po kelis šimtus tūkstančių arba netoli pusės milijono per metus.

Nes pinigų, jei tikėti viešojoje erdvėje pasirodžiusia informacija, iš dosnaus LRT biudžeto pakanka. Viršininkai kas mėnesį gauna po devynis, aštuonis tūkstančius eurų algos, ir kartais dar pasiskiria priedus ar premijas. Tik pagrindinį darbą atliekantys žurnalistai turi tenkintis pora ar pustrečio tūkstančio eurų, o daugiau kaip trečdalis dirbti pagal autorines sutartis net neturėdami socialinių garantijų.

LRT valdžiai, matyt, patogu, kai didžiuma paslaugų perkama be jokių konkursų, kas būtina kiekvienai net ir mažiausiai biudžetinei įstaigai.

Kitos televizijos išsilaiko už perpus mažesnes sumas ir sukuria bemaž panašų, o kartais net geresnį turinį, o LRT prireikia beveik 80 milijonų ir dar per mažai.

Ar apie žodžio laisvę čia kalbama? Ar tikrai apie žodžio laisvę protestai ir mitingai? Gal apie nežabotą laisvę nevaržomai taškyti mokesčių mokėtojų pinigus, bet tarnauti ne mokesčių mokėtojams.

Kokį turinį iš visuomeninio transliuotojo už beveik aštuoniasdešimt milijonų gauna mokesčių mokėtojai? Sakyčiau – neypatingą. Yra neblogų nepolitizuotų laidų, į kurias pakviečiami protingi pašnekovai, įdomūs žmonės. Tačiau nemažai – silpnų, agitbrigados lygio, ypač humoristinės. Kai kurios primena mokyklinius žaidimus, klasių varžytuves. Tik jose varžosi ne mokiniai, o vadinamasis kultūros elitas. Net kai kuriems nepigiai perkamiems kelionių reportažams trūksta išsamesnės informacijos ir aiškesnės koncepcijos.

Todėl keista, kai, užuot pripažinus audito nustatytas ir žiūrovų bei klausytojų keliamas problemas, atsiprašius visuomenės už netinkamai išleistus pinigus, užsiimama puolimu.

Puolimas – geriausia gynyba,yra toks posakis. Ypač patogu pulti, kai pasitelki žurnalistus ir kultūrininkus, kurie labiausiai geba išsiūbuoti minios emocijas, paveikti visuomenę.

Tik gaila, kad šiuo atveju žurnalistai kariauja ne savo karą. Nuoširdžiai gaila senųjų, dar Sausio tryliktąją eteryje dirbusių žurnalistų, kurie savo ar ne savo noru dalyvauja kvailuose žaidimuose, prarasdami dalies žiūrovų pasitikėjimą.

Bet iš kur kovotojams už žodžio laisvę, kurios niekas nevaržo, tiek drąsos? Ar ne todėl, kad už jų nugaros stovi politikai, kurie diriguoja mitingams, protestams, tylos minutėms? Žurnalistai – tik įrankis? O LRT generalinis – nepajudinamas garantas?

Ar ne būtent tai ir yra didžioji LRT kaip visuomeninio transliuotojo tragedija?

Nes LRT taryba privalo atlikti ir valdybos funkcijos, o instrumentų kontroliuoti administraciją beveik nesuteikta. Visa galia sukoncentruota generalinio direktoriaus asmenyje. Ar ta galia nėra didesnė grėsmė laisvam žodžiui negu politikų noras sureguliuoti galios centrus?