Naujausios
Į tradiciškai kasmet Bazilionuose minimą signataro Romualdo Ozolo gimtadienį mintyse vežiausi šios publikacijos pavadinimą. Nežinau, kodėl jis taip „įsikalė“ į smegenis. Gal kad iš kiekvieno signataro raštų puslapio dvelkia rūpesčiu Lietuva ir Tauta. O gal besiblaškančioje nūdienos visuomenėje ne aš viena vis dažniau apie tai susimąstau... Be to, klausimas diskusinis, o atsakymas slypi kažkur tarp fantazijos ir realybės.
Bazilionuose signataro bendražygiai, žemiečiai prisiminė, koks buvo R. Ozolas, apie kokią Lietuvą jis svajojo ir siūlė kurti. Bazilionų mėgėjų teatro (režisierė Birutė Sinkevičienė) aktoriai į susirinkusius prabilo signataro žodžiais, kaip „gyventi ir išgyventi savo žemėje“.
Nuo pat paauglystės R. Ozolas nesiskyrė su fotoaparatu. Valstybės ir asmeniniuose archyvuose yra saugomi tūkstančiai nuotraukų, kuriose užfiksuoti vaizdai iš kraštotyros bei etnografinių ekspedicijų. Jis tiesiog pasirinkdavo maršrutą, susižymėdavo lankytinas vietas ir maršrutiniais autobusais keliavo po Lietuvą. Dažnai kelionės pradžia būdavo tėvų namai prie Bazilionų prigludusiame Mekių kaime. Ir atvirkščiai. Net tapęs Sąjūdžio kūrėju, svarbiausiu šio tautinio judėjimo ideologu, o vėliau valstybės valdžios atstovu, R. Ozolas visada veržėsi į tėviškės sodybą.
Visą savo pažinimą ir patirtis jis skyrė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymui, kurios atraminiai stulpai – NAMAI. ŠEIMA. KALBA. TAUTA. Apie tai liudija unikalus signataro palikimas, kruopščiai tvarkomas ir saugomas R. Ozolo lituanistikos centre Bazilionuose, keturi jau išleisti filosofo raštų tomai, pagaliau dar nenutildyti amžininkai. „Viskas iš namų“ – yra tokia meditacinė signataro užuomina.
„R. Ozolo kraštotyrinės ekspedicijos buvo įvadas į Sąjūdį. O iš ten jis mus atvedė į „Padubysio kronikas“, – sako žurnalo redaktorius, signataro paveldo saugotojas, jo vardo paramos fondo direktorius Rimantas Gorys.
Profesorius istorikas Arūnas Gumuliauskas savo mokytojo, vėliau tapusio bendražygiu, gyvenimą suskirstė į tris etapus: pirmasis – vaikystė, studijos; antrasis – kelionė į išsvajotą Lietuvą (veikla Sąjūdyje, Aukščiausiojoje Taryboje, pirmojoje Vyriausybėje); trečiasis – valdžios ujimas, stūmimas į istorijos paribį. Toks padalijimas būdingas proginio renginio formatui, nes R. Ozolo gujimas prasidėjo jau Atgimimo pradžioje ir tęsėsi mažne iki pat paskutiniojo atodūsio. „Praradimų ir kančių istorijos lydėjo ir mane“, – skalsiai prasitarė signataras Bazilionų mėgėjų teatro atlikėjų lūpomis.
Žurnalistas, istorijos analitikas Vidmantas Valiušaitis dar iki Sąjūdžio atidžiai sekė filosofo R. Ozolo veiklą tuometinės Lietuvos kultūros kontekste. „TAUTA +KULTŪRA+ MINTIS+ŽMOGUS+SĄŽINĖS BALSAS” – taip signataro siekius ir elgesį apibūdino V. Valiušaitis. Jis patvirtino, kad visą gyvenimą “R. Ozolas neišdavė savęs”. Svečias bazilioniškiams priminė apie vieną jų žemiečio viešnagę Kaune, kur R. Ozolas buvo pakviestas pasakyti kalbą 1941-ųjų metų birželio sukilimo 50-mečio proga. Perskaitytas tos kalbos fragmentas liudijo gilų signataro Lietuvos istorijos pažinimą bei vertinimą. “Padubysio kronikų” skaitytojai išsamiau apie tai galės sužinoti V. Valiušaičio straipsnyje “R. Ozolas: mūsų pareiga – pasipriešinimas”.
“Didžiųjų Lietuvos istorijos asmenybių alėjoje, greta 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus, aš statau 1990-ųjų Kovo 11-osios Nepriklausomybės signatarą Romualdą Ozolą”, – Bazilionuose ištarė R. Ozolo kolega signataras Algimantas Sėjūnas. Jis pirmą kartą viešai kalbėjo apie filosofo nušalinimus ir stūmimą į istorijos paribį.
A. Sėjūnas – analitinio proto fizikas, praėjus 35 metams po Nepriklausomybės atstatymo kruopščiai analizuoja rašytinius šaltinius, surasdamas priežastis bei liudytojus, kas jo kolegą, Sąjūdžio strategą makiaveliškai “nušalino” nuo galimybės bent kandidatuoti į Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko pareigas.
“Manau, kad būta Aukščiausiosios Tarybos (AT) užkulisių, – konstatavo A. Sėjūnas ir prisiminė pirmuosius 1990-ųjų posėdžius Parlamente: “Važiavau iš Šiaulių į Vilnių, ketindamas balsuoti už R. Ozolą, tačiau jis savo kandidatūrą atsiėmė, motyvuodamas, kad “atėjo metas dirbti su mažiausiomis sąnaudomis, todėl balsavimas turi būti rimtas, aiškus ir apsiriboti vienu ratu.” Filosofas niekada nesiekė asmeninės karjeros aukštumų. Jis kruopščiai sekė ir vertino tarptautinius įvykius ir prognozavo, jei kovo 11-ąją paskelbus Nepriklausomybės aktą nebus kam jį pasirašyti, tai kitą dieną Maskvoje vyksiantis Liaudies deputatų suvažiavimas priims išstojimo iš sovietų valstybės mechanizmą. Pastarasis užblokuotų bet kokį laisvanorišką išėjimą iš sovietijos. Antrąja meditacine R. Ozolo mantra vadintina mintis: “Kad Lietuvai būtų geriau…”
“Supratau, kad yra susitarimų. Kauno sąjūdininkai, 22 signatarai palaikė Vytautą Landsbergį į AT pirmininko postą, tačiau į jo pavaduotojo pareigas siūlė Romualdą Ozolą”, – A. Sėjūnas bazilioniškiams citavo dokumentų stenogramas, pagal kurias, anot signataro Audriaus Butkevičiaus, V. Landsbergis sutiko tai padaryti.
Tačiau balsavimo dieną viskas apsivertė. AT pirmininku išrinkus profesorių, signataras A. Butkevičius atėjo pas V. Landsbergį pasikalbėti dėl jo pažado pavaduotoju siūlyti R. Ozolą. A. Sėjūno cituotas dokumentas byloja, neva kauniečiui AT pirmininkas atsakęs “o tu manai aš to noriu”…
Netrukus paaiškėjo V. Landsbergio norai. Jo valia pavaduotojais tapo Kazimieras Motieka, Česlovas Vytautas Stankevičius, Bronislovas Kuzmickas.
Taigi, Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje aukščiausiąją valdžią formavo Vilniaus ir Kauno sąjūdininkai, išrinkti į signatariškąjį Atkuriamąjį Seimą. Tarkime, Šiaulių Sąjūdžio Taryboje nė diskusijų tokiais klausimais neprisimenu, nors signataras R. Ozolas buvo išrinktas mūsų miesto Rėkyvos rinkimų apygardoje. Tylu buvo ir kituose šalies regionuose. Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams po aprašomųjų įvykių, ir jauniesiems, ir vyresniems sąjūdininkams prašviesėja atmintis. O gal nerimauja sąžinė, kad Atgimimo strategą R. Ozolą paliko vieną...
Vis laukiu diskusijų, kodėl anuomet, kai V. Landsbergis “apgavo” ir 22 Kauno sąjūdžio signatarus, ir patį R. Ozolą bei jo rėmėjus, niekas neištarė nė vieno viešo žodelio. Kažkokia karma: nė vienu šūviu nepasipriešinti sovietinei okupacijai, vėliau nepakomentuoti ištikus pirmajai didelei politinei apgavystei po Nepriklausomybės atstatymo…
Ilgametė centristė, ekonomikos dėstytoja Liongina Juozaitienė visiems Bazilionuose susirinkusiems priminė, esą nuvykę į Rasų kapines prie patriarcho J. Basanavičiaus kapo prisiekė du signatarai – Vytautas Landsbergis ir Romualdas Ozolas. Neva, pirmajam tapus AT pirmininku, antrąjį skirs pavaduotoju.
Teisybės dėlei turiu priminti dar vieną legendos versiją apie dviejų politikos vyrų priesaikas prie J. Basanavičiaus amžinojo poilsio vietos. Tai vyko dar iki Nepriklausomybės atstatymo, kuomet Sąjūdžio Taryba buvo nutarusi, kad pirmuoju organizacijos pirmininku išrinktas V. Landsbergis, o po trijų mėnesių, rotaciniu principu, postą užleis R. Ozolui.
Šiandien visai nesvarbu, kuri versija tikra. Esmių esmė – sulaužyta PRIESAIKA ir neįvykdytas PAŽADAS.
Visai neseniai, skaitydama Vytauto Girdzijausko knygą “Nepriklausomybės apsėstieji” atradau terminą, kurio neaiškina jokios terminų paieškos sistemos: DEOZOLIZACIJA.
R. Ozolo atstūmimo, ignoravimo procesas prasidėjo dar Atgimimo pradžioje. Šviesaus atminimo sąjūdininkė, buvusi signataro padėjėja, centristė Aldona Veronika Koskienė yra liūdnai užsiminusi, kad “Ozolą išdavė artimiausi bendražygiai…”.
Nepriklausomybės pradžioje “Lietuvoje vyravo Algirdo Mykolo Brazausko komunistinė (kairioji) ir Vytauto Landsbergio sąjūdinė (dešinioji) kryptys. Tuomet talentingas Lietuvos politinės sistemos kūrėjas R. Ozolas kūrė centrizmo doktriną, – Bazilionuose kalbėjo A. Gumuliauskas. – Šiandieną vis besikaitaliojančios Lietuvos valdančiosios koalicijos, besikrikštijančios tai centro dešine, tai centro kaire, akivaizdžiausia centrizmo politinių idėjų sistemos kūrėjo ir jo misijos išlikimo iliustracija.“
“Mano atsakomybė yra 2028-ieji metai”– istorikas A. Gumuliauskas citavo signatarą, gebėjusį pateikti prognozes keliems dešimtmečiams į ateitį. O mūsų atsakomybė – prisiminti, kad Lietuva prasideda kiekvieno širdyje, jaučiančioje Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžių prasmę ir plakančioje “Varpo” ritmu: ”Kelkite, kelkite, kelkite…”