Naujausios
Kultūros politikos tragikomedija
Gediminas Jakavonis
Septyniasdešimtmečio proga išsakyti aktoriaus Antano Šurnos „atsiprašymai“ Vyriausybei, “Sodrai“ bei kitoms valstybės institucijoms. ne tik sukrėtė, bet ir privertė atsigręžti į pačius režisierius atsakingus už Lietuvos politinį teatrą, kuriame rodomas pagal valdančiųjų kultūros programą pastatytas spektaklis.
Na ir tikrai,, atrodytų kultūros politika pas mus egzistuoja nebent partijų programose, o apie smaugiamą netinkamos mokesčių politikos įtaką kultūrai galima kalbėti nesustojant.
Pavyzdys — Vyriausybė paskelbia jog iš valstybės rezervo fondo konkrečiam kultūriniam projektui bus skiriama pusė milijono. Atrodytų puiku — kultūros rėmimas, tačiau nutylima tiesa yra ta, kad iš jų apie 250 tūkst. bus nuskaičiuoti kaip mokesčiai.
Kiek tada lieka kultūrai? Ar apskritai tada galima sakyti, kad valstybė ją remia? Deja, Lietuvos realybė yra ta, kad tokiais mokesčiais kultūrininkai yra ne tik „apsunkinami“, bet pamažu ir apskritai išstumiami iš viešojo gyvenimo. To pasekmes matome ir teatre: trūksta konkurencijos, nėra skatinimo naujiems kūrėjams, jauni aktoriai reklamuoja sauskelnes radijuje arba televizijoje.
Dažnai susidaro įspūdis, kad į valdžią einančių partijų programos skirtos šalies politikos kultūrai yra tik papildomas priedelis padedantis laimėti rinkimus, o po to gerai atrodyti tarp kitų išrinktųjų — juk nebūtų gražu partijos programoje nieko neužsiminti apie kultūrą, be to ir rinkėjams tai patinka.
Nurimus rinkimų šurmuliui ir nusėdus dulkėm viskas paprastai lieka po senovei — popieriuje, o ne realybėje. Tiesa, įdomu tai, kad visų partijų programų kultūrinės dalys dažnai yra parašytos labai gerai, netgi beveik be priekaištų, paminint visus reikšmingiausius normalios kultūros politikos aspektus bei įgyvendinimo būdus.
Taigi kame problema? Čia jų ne viena ... Visų pirma jokia kultūros politika nėra įmanoma esant tokiai valdžių ir asmenybių kaitai. Neatsimenu kultūros ministro, kuris poste būtų išbuvęs visą kadenciją, paprastai jiems ji trunka ne ilgiau, kaip 1-2 metus.
Kita problema — pati kultūros ministro pareigybė mūsų partiniuose sluoksniuose turbūt yra nelabai vertinama ir į ją paprastai skiriami gan prasti kultūrinės politikos „režisieriai“. Tokie žmonės dažnai patys atėję iš kultūrinio pasaulio, mokantys gražiai kalbėti, žadėt, uždegti būsimu “spektakliu“, tačiau aiškiai stokojantys politinės patirties, priklausomi nuo juos skyrusių politinių jėgų, neturintys vadybinės patirties.
Ne jų nosiai įgyvendinti išmoningai sukurptas, tačiau nuo realybės spektaklio akivaizdžiai atitrūkusias partijų pjeses — kultūros programas. Argi ne paradoksas? Valdžios ir asmenybės vis keičiasi, vienos partijos ateina, kitos nueina, konkretūs darbai neatliekami, tačiau vis svarstomos naujos kultūros politikos gairės.
Tą neseniai siūlė ir Prezidento institucija — apsvarstyti kultūros politikos gaires. Jau dvidešimt metų praėjo, o mes dar tik svarstome gaires ... Kiekviena atėjusi partija vis svarsto ir svarsto gaires. O kada bus veiksmas?
Taip, tiesa, jo daryti negalime, juk valdžios vis keičiasi, o naujosios nori iš naujo apsvarstyti naujas kultūros politikos gaires. Žodžiu sukamės užburtame rate. Atrodytų niekas net nesusimąsto, jog vietoj nesibaigiančių svarstymų ir „šokinėjimų“ nuo vienų gairių prie kitų turėtų būti dirbama prie to kas jau padaryta. O padaryta yra. Nedaug, bet visgi yra.
Per trumpą dvidešimties metų nepriklausomos valstybės gyvavimo laikotarpį yra sukurta keletas esminių dokumentų; vien tik juos įgyvendinę pasiektume iki šiol mūsų šalyje neregėtų kultūros politikos aukštumų.
Pavyzdžiui, visiems žinomos 2001 m. priimtos Kultūros politikos nuostatos — dokumentas, kurio įgyvendinimui taip ir nebuvo parengta, ilgai žadėta ir vis nukeliama ilgalaikė kultūros raidos programa. Ko gi pritrūko, kad tai būtų atlikta? Laiko? Pinigų? Valios?
Geru tokio dokumento pavyzdžiu taip pat galima laikyti 2010 m. birželio mėn. Kultūros ministerijos audito išvadas, kuriose be daugybės ir taip visiems žinomų trūkumų buvo pateikta nemažai vertingų patarimų, kaip pagerinti dabartinę padėtį. Tačiau kas padaryta per dešimt mėnesių po audito atlikimo? Nieko.
Ir vėl paradoksas — dokumentas yra, o veiksmo nėra. Taigi panašu, jog problema ne dokumentuose, kultūros gairių ar partijos kultūros programų trūkume; nes visą tą mes turime, problema yra kitur.
Didžiausia problema — didėjantis valdžios atotrūkis nuo žmonių, plačiosios visuomenės. Kad ir tai pačiai kultūros sričiai mūsų šalyje vadovauja žmogus, kurį paskyrusi partija šiuo metu reitinguose tegali „pasigirti“ nuo 0 iki 1 proc. svyruojančiu žmonių pasitikėjimu.
Taigi, ką daryti? Neseniai vienoje televizijos laidoje diskutuojant Alfredui Bumblauskui ir Sigitui Parulskiui nuskambėjo viena man giliai įsiminusi mintis. O ji buvo tokia — „kol valdžia nesupras, kad būtent kultūra ir kalba yra kertiniai valstybės akmenys ant kurių laikos absoliučiai viskas, o valstybės institucijos, kaip pavyzdžiui ministerijos, tėra tik pagalbiniai arba apsauginiai įrankiai, tol nebus to ko mes visi taip siekiame“.
Taigi kol ministrai pirmininkai ir visas Ministrų kabinetas neįsisąmonins, kad mūsų, kaip tautos išlikimas yra įmanomas tik per šias dvi sritis, švenčiausia jų pareiga yra kultūros ir švietimo kėlimas bei saugojimas, tol apie šalies kultūros politiką mūsų teatruose galės būti statomos tik tragikomedijos.