Naujausios
KOMENTARAS
Kodėl sunki mūsų laisvė?
Regina MUSNECKIENĖ
Kovo 11-ąją sueis 24 metai nuostabiausiam dvidešimtojo amžiaus Lietuvos kūdikiui Laisvei. Su Nepriklausomybe vienmečiai vaikai jau kuria šeimas, gimdo atžalas. Laikas vaisius brandinti ir mūsų Laisvei. Vaisius, kuriuos raškytų ne tik elitas, o visa tauta.
Tik kodėl mūsų Laisvė neapsunkusi nuo vaisių? O apsunkęs tik mūsų gyvenimas. Tarsi kas svarsčius būtų pririšęs prie mūsų kojų... O gal tai kasdien klampojamas rūsčios kasdienybės purvas?
Kodėl mes nepasidavėme saldžiam žodžio "Nepriklausomybė" laisvės pojūčiui? Kodėl neskrendame? Kodėl nekuriame? O paniurę murdomės klampiame molyje, lyg įkalti stovime savo apsibrėžtame rate – nei pirmyn, nei atgal...
Galbūt todėl, kad de jure iškovota šalies Nepriklausomybė dar neapsigyveno mūsų širdyse ir galvose? Su Nepriklausomybe lyg su nepažįstama viešnia pirmieji susipažino patriotų kaukes užsidėjęs Lietuvos elitas ir įžūlieji, linkę suabsoliutinti savo teises, bet nusispjauti į pareigas.
Pareigingieji kol kas atlieka tik nurodytas pareigas. Pareigoje, deja, nedaug laisvės ir nepriklausomybės. Ir nėra kada išlaisvinti savo minties, kad ji skristų ir sėtų prasmę.
Tuomet pamanai, jog kiti, kurie mėgaujasi neribota laisve, pavogė dalelę tavo gyvenimo. Atėmė tavo sparnus, svajones, galimybę pakilti... Ir likai ne kas kitas – tik laisvas laisvesniųjų pastumdėlis. Neturintis galimybės rinktis.
Vienas vietinės reikšmės politikas, duodamas interviu redakcijai, tikino, jog visa tai vyksta todėl, kad Lietuvos žmonės negerbia politikų. Norvegai ir suomiai tiki, kad jų politikai garbingi ir padorūs žmonės. Lietuviai politiką laiko mėšlu. O per rinkimų kampanijas klausia:"Ką tu man duosi, jei balsuosiu už tave?“
Duoti reikia nedaug. Alaus butelaitį. Puslitrį skaidriosios. Skalbimo miltelių. Apmokėti įsiskolinimą. Mokestis – vienkartinis. Ir be jokių ilgalaikių įsipareigojimų.
Tad vargu bau, ar čia kaltas vienas politikas? Aktyviai jo negarbei ir netiesai kolaboruoja pats žmogus. Jis toleruoja valdžios korupciją, melą, kombinacijas, neteisybę, tikėdamasis, kad ir jam kas nors iš to nubyrės.
Todėl, norint eiti aukštas pareigas, pasak to politiko, nereikia stiprios vadybos, užtenka ir vaidybos.
Ta vaidyba įsigalėjusi visose gyvenimo srityse. Valdininkai, biudžetinių įstaigų vadovai ir privačių bendrovių direktoriai dabar stipriau vaidina viršininkus, pavaldiniai uoliai vaidina kompetentingus specialistus, jėgos struktūrų darbuotojai – visagalinčius, su kuriais pavojinga pyktis, emigrantai - turtuolius, nes niekas nežino, kaip jie iš tikrųjų svetur gyvena.
Madingiausia dabar vaidinti Lietuvos, Europos ir apskritai Vakarų patriotus ir visaip keikti, peikti, koneveikti Rusiją. Šlovinti Europos paramą ir jos direktyvas lygiai taip pat, kaip prieš kelis dešimtmečius girdavome TSRS. Ir keisčiausia, jog ir anos – senovinės pagyros, ir šiandieninės – modernios pagyros dažniausiai išskrenda iš tų pačių lūpų.
Ar tai galėtų reikšti, kad išlaisvėjo mūsų mintys ir tapo kūrybiškesnės? Ne. Jos ne laisvos, tik labai lengvos, skrendančios visada pavėjui.
O kai mintys skrenda pavėjui, gyvenimas tampa sunkus.
Šiuos laikus vienas skaitytojas pavadino aukščiausia egoizmo stadija. Nes ir pertekliuje gyvenantis žmogus susirenka paskutinius trupinius. Ne todėl, kad jam reikia, o todėl, kad neliktų kitam.
Tai yra juodoji nemažos dalies lietuvių mentaliteto pusė, kurią lyg snaudžiantį vėžio geną pažadino kapitalizmas.
Kartais tariantis dėl interviu geromis idėjomis, darbščiomis rankomis savo gyvenimą turtinantis žmogus nenori viešintis. Sako: „Iš manęs juoksis kaimynai.“
Jeigu tas žmogus susimuštų, apsivogtų ir apie jį parašytume, kaimynai į akis jo gailėtų, o už akių iš džiaugsmo trintų rankomis ir šaipytųsi.
Kapitalistinės lenktynės pabudino ir dar vieną negerą mūsų bruožą – pavydą. Per jį žmonės tyčiojasi iš gėrio ir džiaugiasi blogiu. Tai neadekvatus elgesys.
Bet ką norėti? Juk taip elgiasi ne vien eiliniai kaimo žmogeliai. Į redakciją paskambinusi mokytoja iš Šiaulių rajono piktinosi, jog į puikios kovų už Lietuvos laisvę dalyvio, Nepriklausomybės akto signataro Seimo nario Algirdo Patacko knygos „Litua“, primenančios Lietuvos vardo kilmę ir raginančios lietuvius grįžti prie savo šaknų, pristatymą neatėjo niekas iš valstybės vadovų. Knygos autorius pagerbtas labai kukliai – tik bendraminčių kultūros žmonių. Lietuvai svarbus kultūros reiškinys liko šešėlyje.
Bet užtat koks ažiotažas kilo, kai to paties parlamentaro kišenėje prekybcentrio apsaugininkai aptiko elektros lemputę ir saulėgrąžų pakelį! Per kelias minutes laisvės kovų dalyvis tapo garsiausiu Lietuvos vagimi. „Pralamentaras bus teisiamas už vagystę“, „Apsivogęs A.Patackas tapo interneto pašaipų objektu“ – tokios skambios antraštės kerojosi internetinėje erdvėje ir televizijoje. Niekas nesigilino, niekas nepabandė išsiaiškinti, kodėl taip nutiko, ar iš tikrųjų parlamentaras vogė, ar tai buvo tik nesusipratimas.
Empatija čia negalima. Improvizacijos ir variacijos taip pat negalimos. Arba balta, arba juoda spalva.
Bet ar mūsų gyvenimas tikrai tik policijos įvykių suvestinė? Ir ar policininkas, parduotuvės apsaugininkas, kitas jėgos struktūros atstovas tikrai kompetetingiausias spręsti apie žmogaus moralę?
Neseniai kelmiškių delegacija lankėsi Austrijoje. Seniūnai ir verslininkai grįžo nustebę. Ten kiekvienoje seniūnijoje, kurios dydis apie pora tūkstančių gyventojų, yra bent pora stambesnių gamyklų. Jų mokesčiai papildo seniūnijos biudžetą. Žmonės turi darbo. Ir verslininkai, ir jų darbuotojai labai lojalūs savo krašto žmonėms, yra tikri tos žemės pėdos, kurioje gyvena, patriotai. Jie perka vietos ūkininkų produkciją, naudojasi savo verslininkų paslaugomis.
Ištikimybė savo kraštui yra tas rodiklis, kuris verčia žmones laikytis vienas kito. Todėl ūkininkai gali pasipriešinti pieno ir mėsos perdirbėjų monopoliui. Patys gamina sūrius ir dešras, o kaimynai juos perka. Iš nedidelio verslo išgyvena jų šeimos.
Kodėl taip negali būti Lietuvoje? Todėl, kad daugelis mūsų nelojalūs patys sau ir savo kaimynui. Brolis su broliu pykstasi dėl hektaro žemės, artimi giminaičiai bylinėjasi dėl bylinėjimosi išlaidų neverto turto. Verslo partneriai apgaudinėja vieni kitus. Jaunos šeimos pasmerkia uždarymui kaimo mokyklą, nes kas nors iš didesnės miestelio mokyklos gražiai paprašo leisti pas juos vaikus.
Nėra brolių lietuvių vienybės. Kur išgaravo tas užsidegimas, kurį jautėme Baltijos kelyje, laikydami vienas kito ranką? Laikykime ir toliau apglėbę savo Baltiją, mums dar likusį savos žemės lopinį.
Ir netikėkime, kai mūsų skurdintojai teisinasi – esą dar labai mažai laiko praėjo nuo Nepriklausomybės atkūrimo.
24 metai yra trečdalis žmogaus gyvenimo. Tai labai daug. Ir labai svarbu, kaip tą trečdalį savo amžiaus nugyveni. Skursdamas? Vergaudamas? Degraduodamas? Ar turtėdamas, tobulėdamas, besijausdamas saugus, augindamas viltį dėl savo ir savo vaikų ateities?
Juk ne veltui sakoma, kad protingi savo laiku naudojasi, o nevykėliai jį švaisto.