Naujausios
Asmeniškai
Dabar, po 24 metų, grįžtu atgal į tas laimingas dienas, kai atsigavau. Tai buvo euforija, ji truko kelias savaites. Emocijos pamažu atslūgo, atėjo ramesnis laikas, bet supratimas liko – tai laimė. Laimė gyventi.
Alkoholikų supratimu aš turėjau kentėti negerdamas, bet iš tiesų viskas apsivertė. Kančią pakeitė laimingas gyvenimas. Aišku, turėjau problemų ir rūpesčių, bet visa tai jau galėjau įveikti. Juk aš – laisvas žmogus, ir mano galva švari.
Švari nuo ko?
Sakysite, nuo alkoholio? Taip, ir nuo jo. Bet pagirios praeina per kelias dienas. Trys – keturios dienos, ir alkoholio kraujyje neberas joks ekspertas. Tai kas po to lieka? Kas paprastai traukia žmogų po kurio laiko vėl išgerti? Iš kur tas mistinis potraukis, ta didžiulė jėga?
Kiti į kovą su ta jėga kviečia dievus, visatą, bando hipnozę. Psichologai pataria: ta jėga didesnė už tave patį, todėl kvieskis į pagalbą kitą, dar didesnę jėgą – Dievą, Gamtą, Visatą, protėvius ar dar kažką, nesvarbu – ką, svarbu, kad tai būtų didesnė jėga už potraukį.
Negaliu sakyti, kad tai neveikia. Išmėginau pats. Kad būtų drąsiau ir tvirčiau, nuėjau draugiškos pagalbos pas anoniminius alkoholikus. Iš pradžių labai patiko, aš nesijaučiau vienas su savo bėda, bet labai greitai pas juos atsibodo. Jie vis kalbėjo apie savo kančias, skaičiavo iškentėtas dienas, bet aš jau nemačiau kančios. Jokios kančios nebuvo. Jau buvo įvykęs stebuklas, kurį pavadinčiau staigiu proto nušvitimu.
Staiga pamačiau – apgaulė. Kančia yra gerti alkoholį ir pagiriotis, o būti blaiviam – laimė. Viskas antraip, negu atrodė!
Pagirių kančios baimė pasidarė tokia stipri, kad ėmiau sapnuoti sausas pagirias. Štai buvau neatsargus, su kažkuo išgėriau alaus, apgirtau, pabudau pagiringas, drebančiomis rankomis, skaudžia galva, burna kaip visada išdžiūvusi, bėgu į virtuvę atsigerti šalto vandens. Ir koks apmaudas! Velnias griebtų, viskas nuo pradžių!.. Visas skausmas, visa kančia! Kam to reikėjo? Atsigeriu šalto vandens, ir staiga – supratimas: tai buvo tik sapnas! Įsivaizduojat, kokia laimė?
Kaip aš galėjau siekti kančios? Juk nebuvau išprotėjęs. Atvirkščiai – mane nuo vaikystės visi laikė gabiu, man iš tiesų sekėsi mokslai, iš atminties be paskaitų užrašų galėjau laikyti egzaminus, darbe man kiti pavydėjo, kiti mokėsi iš manęs. Tai kodėl aš, šitoks gudrus, nuodus palaikiau laime, švente, džiaugsmu?..
Kiti pasakys: paragavai – patiko. Ne, tai netiesa. Paragavau – labai nepatiko. Kai pirmą sykį pusbrolis nuo tėvų stalo pavogė alaus butelį, aš negalėjau suprasti, kaip žmonės geria šitokį brudą. Mano mama to negalėjo suprasti visą gyvenimą. Pirmas užtrauktas dūmas man irgi buvo šlykštus. O kai prisigėriau pirmą sykį, labai stipriai vėmiau. Grįždamas į namus nuvirtau miške ir maniau, kad tai – paskutinioji. Aš tikrai galėjau užspringti nuo vėmalų.
Buvo bjauru – rūkiau, buvo šlykštu – gėriau. Kodėl prievartavau save? Kodėl tai būna visiems? Juk nė vienas negimstame su bokalu rankoje ar su cigarete dantyse. Negana to, organizme evoliucija yra įtaisiusi apsaugos mechanizmą. Alkoholis mums visai nenaudinga, žalinga medžiaga, bet natūraliai patenka į vidų su raugintais ar parūgusiais produktais, rūgimo procesai vyksta ir mūsų žarnyne, gamindami alkoholį ir anglies dvideginį. Organizmas reaguoja iškart – nedidelius nuodų kiekius nesunkiai pašalina su šlapimu. Štai kodėl niekada neatsigersite nuo alkoholinių gėrimų, netgi nuo alaus, nors jame beveik vienas vanduo. Visas alaus vanduo bus išvarytas pro inkstus, o didesnius alkoholio kiekius organizmas dar šalins su prakaitu ir net pro plaučius. Nepadeda tai – paleis vidurius, imsi vemti. Net alkoholio kvapas, jei neužmaskuotas sultimis ar kokiais ekstraktais, žmogui yra šlykštus.
Tokia stipri apsauga, bet vis tiek ją nugalėjau. Kodėl? Kodėl nė iš šio nė iš to ėmiau kovoti su prigimtimi, patirdamas tokias bjaurias pirmųjų girtumų kančias?
Dabar žinau atsakymą. Jau tada, kai organizmas dar galėjo priešintis, aš jau buvau nusiteikęs įveikti jo apsaugą. Vyresnieji draugai netgi ramino: „Nieko, Petrai, praeis, paskui nebevemsi“. Ir tikrai – paskui pripratau, jau nebevėmiau. Bet kam šito reikėjo?
To reikėjo mano gyvenimo modeliui, mano galvoj sukurtai programai.
Štai nuo ko turėjau išsivalyti!