Naujausios
NUOMONĖS
Kinija nenusipelnė olimpiados
Pekino olimpiada yra gera proga dar kartą atkreipti dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, įsitikinusi Europos Parlamento narė dr. Laima Liucija Andrikienė. Kinijos valdžios veiksmai žmogaus teisių srityje neturi nieko bendra su olimpine dvasia, todėl jau pats sprendimas rengti olimpines žaidynes Pekine — kontraversiškas ir skandalingas.
Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitetyje dirbanti L. Andrikienė sakė pritarianti Prezidento Valdo Adamkaus pozicijai nevykti į olimpiados atidarymą, o kritikus paragino pasinaudoti proga ir priminti kinams, kad žmogaus teisės — universalios, bei nepamiršti Maskvos olimpinių žaidynių patirties.
— Ar Pekino olimpinės žaidynės netapo pretekstu Kinijos valdžiai dar labiau varžyti žmogaus teises?
— Nemanau, kad olimpinės žaidynės tapo pretekstu varžyti žmogaus teises šioje šalyje. Kalbant sportiniais terminais, Kinija žmogaus teisių pažeidimų srityje yra čempionė, daugybei kitų šalių kinų „aukštumas“ šioje srityje būtų sunku pasiekti.
Turint galvoje tai, kad mirties bausmė Kinijoje kasmet įvykdoma ne dešimtims, šimtams, bet tūkstančiams kinų, kad mirties bausme baudžiama net už ekonominius nusikaltimus, tokius, pavyzdžiui, kaip mokesčių slėpimas, taip pat įvertinus griežtą žiniasklaidos cenzūrą, priverstinio darbo stovyklas, į kurias gali patekti bet kuris, nepatenkintas valdžia, tai jau pats sprendimas surengti gražiausią, iškiliausią pasaulio sporto šventę tokioje šalyje yra kontroversiškas, skandalingas, bet toks sprendimas buvo priimtas, deja. Sportininkams teko su tuo sprendimu susitaikyti.
— Šiemet pavasarį Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją dėl Tibeto, kurioje paragino Europos Sąjungą (ES) rasti bendrą poziciją dalyvavimo Pekino olimpinių žaidynių atidaryme klausimu, tačiau ES šalių vadovų nuomonės vis dėlto išsiskyrė. Kodėl nepavyko ES prieiti prie bendros nuomonės ir ką tai liudija apie bendrą ES užsienio politiką?
— ES bendrą sprendimą rado, ir jo rezultatas — Prancūzijos, šiuo metu pirmininkaujančios ES, prezidentas Nikolia Sarkozi, pasikonsultavęs su kitų ES valstybių vadovais, pakeitė savo ankstesnę nuomonę ir į Pekiną vyks bei dalyvaus olimpiados atidarymo šventėje, nors po pavasario įvykių Tibete buvo pareiškęs, kad olimpiadą boikotuos.
Kadangi Europos Parlamente, vienintelėje ES valstybių piliečių rinktoje ES institucijoje, olimpiados rengimo Pekine šalininkų labai mažai, o kritikos Kinijai dėl žmogaus teisių pažeidimų daug, tai Europos Parlamento prezidentas Hansas Gertas Pioteringas į Pekiną nevyks.
Nepritariu mūsų Prezidento Valdo Adamkaus, nusprendusio nevykti į Pekiną, kritikams, o tiems mūsiškiams, kuriems Pekine kinai jau neva priekaištauja dėl mūsų Prezidento pozicijos, siūlyčiau pasinaudoti proga ir priminti kinams, kad žmogaus teisės — universalios, jos turi būti gerbiamos kiekvienoje šalyje, ir kad žmogaus orumas — aukščiau bet kokių valdžių ir režimų.
— Boikoto priešininkai teigia, kad sporto su politika maišyti nedera, tuo tarpu Tibeto rėmėjai ir žmogaus teisių aktyvistai sako, kad Kinijos valdžios veiksmai nedera su olimpine dvasia. Kokia Jūsų nuomonė?
— Abejonių neturiu: Kinijos valdžios veiksmai žmogaus teisių srityje neturi nieko bendro su olimpine dvasia. Olimpiada — ne tik sporto šventė, tai ir žmogaus dvasios šventė. Tai — žmonių solidarumo, taikos, žmogaus orumo šventė, ir tokia garbe turėtų džiaugtis tik tos šalys, kurios gerbia žmogaus teises ir laisves.
Tibetas — tik viena skaudžių problemų, kurią seniai reikėjo civilizuotai išspręsti. Kinija niekada nebus laisva ir demokratiška šalis, kol joje bus baudžiama už kitokį požiūrį, laisvą mintį ar žodį.
— Ar tarptautinė bendruomenė deda pakankamai pastangų, siekdama užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams Kinijoje? Kokius įrankius turi ES šioje srityje?
— Visada ar labai dažnai galima pasakyti, kad galima veikti geriau, padaryti daugiau, efektyviau. ES taiko „botago ir pyrago politiką“, tai yra ir paskatinimais, ir baudomis ar sankcijomis siekia demokratijos plėtros, pagarbos žmogaus teisėms. Ne visuomet pavyksta pasiekti norimo rezultato, bet mes dar prisimename, kad 1980-aisiais Maskvoje vykusias olimpines žaidynes kai kurios šalys boikotavo. Tuomet mes, sovietų pavergtosios tautos, tą solidarumo, paramos mums signalą išgirdome, kad ir kaip SSRS valdžia bandė tai nuo mūsų nuslėpti ar iškreipti jo esmę. Nejaugi pamiršome tokią netolimą praeitį?
ELTA