Naujausios
Prieš Kalėdas žmonija telkiasi geriems darbams, atjautai, dėkingumui. Tik kartais nesusimąstome, jog visi šie dalykai yra elementarus žmogiškumas. Pagrindinis Homo Sapiens bruožas, skiriantis jį nuo kitų Pasaulio sutvėrimų. Tad mūsų Kūrėjas norėtų, jog žmogiškumu iš kitų sutvėrimų išsiskirtume kasdien. Tam nereikia nei gaisro, nei karo, nei žemės drebėjimo, nei kitokių ypatingų aplinkybių, kurios pagimdo didvyrius. Kartais kasdienybės kelyje pagalbos reikalingam žmogui užtenka parodyti elementarų žmogiškumą ir jo akyse tapsime didvyriais.
Antai moteris ruošėsi vykti pasisvečiuoti pas giminaičius užsienyje. Likus dienai iki kelionės, pastebėjo, jog pasibaigęs Europos sveikatos draudimo kortelės galiojimas.
Skambina Šiaulių teritorinės ligonių kasos Kelmės filialo specialistei. Išdėsto problemą beveik nesitikėdama pagalbos.
Specialistė, jos nuostabai, nedelsdama imasi spręsti problemą. Užsako kortelę Šiauliuose. Ir suranda pažįstamą, kuri važinėja į darbą. Paprašo, kad paimtų iš Teritorinės ligonių kasos ir parvežtų. Kortelę parveža jau po darbo. Specialistė laukia, nors darbo valandos jau pasibaigusios. Su paslaugos paprašiusia moterimi susitinka pusiaukelėje tarp namų ir darbovietės. Atiduoda kortelę į rankas.
„Nežinau, kiek nepatogumų tuomet patyrė specialistė operatyviai spręsdama problemą, dėl kurios buvo kaltas mano pačios neatidumas. Kiek savo asmeninio laiko sugaišo. Supratau vieną tiesą – norėdamas padėti visuomet rasi išeitį“, – šią prieš keletą metų nutikusią istoriją iki šiol prisimena kelmiškė.
***
Šiaulių Motinos ir vaiko klinika. Septynios valandos ryto. Priėmimo skyriuje darbuojasi šviesiaplaukė gero veido slaugytoja. Matydama, kad moteriai skauda kojas paragina jas ištiesti, elgtis laisvai, nesidrovėti. Kantriai matuoja kraujo spaudimą. Klausia, koks svoris ir ūgis. Kam galėtų pranešti apie ligonės sveikatą. Viską fiksuoja popieriaus lapuose. Popierizmo, norint atsigulti į ligoninę, – daug.
Slaugytoja į darbą, ko gero, atvyko bent pusė septynių. Kėlėsi penktą. Nelengva. Bet su pacientėmis elgiasi itin pagarbiai ir užjaučiamai. Taip liepia jos žmogiškoji prigimtis. Juk dažnos pacientės laukia operacijos. Moterys išsigandusios, pasimetusios. Draugiškas ir itin žmogiškas slaugytojos elgesys nuramina.
Palatoje jau guli vakar operuota moteris. Džiaugiasi patekusi į puikios gydytojos rankas. Jaučiasi puikiai. Laukia, kol bus leista vaikščioti.
Svajonė išsipildo. Ateina jaunutė kineziterapeutė. Pamoko, kaip saugiai atsikelti iš lovos, kaip pradėti vaikščioti.
Vaikšto po palatą ir kartoja: „Viskas bus gerai. Viskas bus gerai.“ Gydytoja, slaugytojos, kineziterapeutė – pacientei šios dienos didvyrės. Nuo jų priklausė jos sveikata, nuotaika, emocinė būklė.
Kaip svarbu, kad ir netobuloje sveikatos apsaugos sistemoje gydytojas ar slaugytoja išliktų žmonėmis ir gerais savo profesijos žinovais. Nors išlikti tokiais netobulos sistemos pinklėse be galo sunku.
Tad kartais stebina žmonės, kurie dėl menkiausios priežasties renkasi Kauno arba Vilniaus ligonines. Esą – ką ten tie Šiauliai...
Bet iš tiesų ir Šiaulių mieste yra puikių gydytojų, savo srities specialistų. Galiausiai mažesnėse ligoninėse pacientui skiriama daugiau dėmesio. Ir sutvarkytos jos ne blogiau už didžiųjų miestų gydymo įstaigas.
Susirgo iš Kauno į kaimelį vasaroti atvažiavusios moters vaikelis. Greitoji pagalba nuvežė jį į Motinos ir vaiko kliniką Šiauliuose. Vaikelio mama buvo nustebinta, kaip greitai mažyliui buvo atlikti visi tyrimai, kaip išsamiai jis apžiūrėtas, kaip operatyviai pakviesti visi reikiami specialistai.
Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje panašiais atvejais tenka laukti po pusdienį, o kartais ir visą dieną.
Sakykime, jog medikai šiuo atveju nepadarė nieko ypatingo. Tiesiog padarė tai, ką turi daryti, elgėsi taip kaip ir turi elgtis pagal Hipokrato priesaiką.
Tačiau ne visur, ne visada ir ne visi taip elgiasi. Turiu begales pavyzdžių, kai gydytojas duoda suprasti, kad pacientas jam trukdo, be reikalo gaišina jo brangų laiką. Beje, tai daro ne patys talentingiausieji ir geriausieji. Savo darbo nemėgstantys vidutiniokai dažniausia naudojasi susidariusia padėtimi. Gydytojų trūksta – direktorius nedrįs jo atleisti iš darbo. Gal nedrįs net pareikšti pastabos.
O žmogiškumas gydymo įstaigose ypač reikalingas, nes čia ateina sergantis, pažeidžiamas žmogus.
***
Žmogiškumas reikalingas ir tarp kaimynų. Antai, neseniai vairuotojo pažymėjimą gavusi mokytoja, sukinėdamasi po ankštą daugiabučio aikštelę, atsitrenkia į garbaus amžiaus kaimyno automobilį. Moteris išsigąsta, atsiprašinėja. Kaimynas numoja ranka. Kas čia tokio – nedidelis įbrėžimas. Važiuok sau ramiai toliau.
O po kelerių metų tas pats geraširdis kaimynas tame pačiame ankštame daugiabučio kieme netyčia brūkšteli į seną apdulkėjusį jauno kaimyno automobilį. Įbrėžimo net nėra, tik nuvalytos kelio dulkės. Bet kaimynas išpuola lauk su liudininku. Rodo telefonu nufilmavęs įvykį. Šimtas eurų arba kviečia policiją. Žmogelis važiuoja į bankomatą, neša kaimynui tą šimtą eurų. Ką padarysi – kaltas... Nors pats kažkada atleido dar daugiau jo automobiliui žalos padariusiai kaimynei.
Deja, žmogiškumas ne visuomet atlyginamas žmogiškumu.
Vieną savaitgalį garbaus amžiaus šeima pasigedo šuns, tokio pat seno kaip ir jie patys. Sunkiai girdinčio ir blogai matančio. Negrįžo visą naktį. Rytą girdi – vargšelis loja kažkur pakalnėje, prašo pagalbos. Šeimininkai, pasiremdami lazdomis, bandė nelaimėlį pasiekti, bet per išvirtusius medžius nesugebėjo nueiti iki tos vietos, kur loja augintinis. Šiaip taip užsiropštę ant kranto mintijo kieno čia jaunesnio paprašius parvesti šunelį namo.
Pro šalį ėjo tėvų aplankyti atvažiavusios jaunos kaimynų dukros. Pačios užsuko į kiemą. Paklausė, ar pakalnėje pagalbos šaukiasi ne senukų šuo. Tie pripažino, kad jų, bet nė nedrįso prašyti pagalbos. Skambins giminaičiams.
Bet jauna moteris, nedvejodama nusileido nuo ypač stataus ir slidaus šlaito būtent toje vietoje, iš kur sklido lojimas.
Žabalas šunelis buvo įkritęs į duobę pilną vandens. Moteris padavė savo striukę seseriai. Paėmė šlapią, purviną gyvūną ir išnešė į kalną. Nesvarbu, kad išsipurvino rankas, kad grįžus namo teks nusivilkti ir tuoj pat skalbti drabužius. Tai niekis prieš duobėje įstrigusio gyvūno kančią.
Šeimininkė nežinojo kaip ir dėkoti. Būtų nerimavę visą dieną, kol prisiprašys kokio giminaičio, kol tas galės atvažiuoti.
O kaimynų dukra reikalą sutvarkė per keliolika minučių. Nelaukė jokio dėkingumo – tik nusiplovė rankas ir nuėjo savais keliais atlikusi kilnų darbą.
Žmogiškumas kainuoja. Bet žmogiškumą iš kito žmogaus patyrusiajam jo vertė tampa dešimteriopai didesnė už kainą.
Iš pirmo žvilgsnio tai labai smulkūs, kasdieniški gyvenimo pavyzdžiai. Ir juose, matyt, sunku būtų įžvelgti didvyriškumo ar ypatingo pasiaukojimo. Tačiau, jeigu savoje kasdienybėje visi skubėtume vienas kitam padėti bent pagal savo kuklias galimybes, pasaulis būtų kitoks: šviesesnis, geresnis, taikesnis. Visada toks, koks dabar prieš Kalėdas.