Naujausios
Seime vienybė vardan tos Lietuvos subyrėjo vos spėjus duoti priesaiką. Tiesą sakant, jos ten niekada ir nebuvo. Politika – ne vienybės reikalas, o susitarimų ir kompromisų menas. Bet nei valdantieji, nei opozicija susitarimų meno nepademonstravo. Atvirkščiai, stebime precedento neturinti konfliktą, kuris politikams nedaro garbės.
Opozicijoje likę „valstiečiai“ valdančiųjų buvo apšauti jau pirmajame posėdyje tik išrinkus Seimo pirmininke Viktoriją Čmilytę-Nielsen. Šachmatų didmeistrė kartu su valdančiaisiais sužaidė politinių šachmatų partiją taip, kad didžioji opozicinė „valstiečių“ frakcija liko be Seimo vicepirmininko posto. Kietai sužaidė, eilinį kartą parodė, kad kieno valdžia, to ir demokratija.
Kerštavo valdantieji „valstiečiams“ ir labai jau rūpėjo užsitikrinti Darbo partijos balsus. Kai koalicija iš 74 parlamento narių vos peršoka minimalios daugumos kartelę, kiekvienas papildomas balsas yra aukso vertės.
Tad V. Čmilytė-Nielsen iš tiesų padarė strateginį ėjimą, kai iš opozicijos pirmiausia pasiūlė savo pavaduotoju skirti „darbietį“ Andrių Mazuronį, o ne „valstiečių“ pasiūlytą Aušrinę Norkienę.
Darbo partija, su kuria teisuoliams konservatoriams taip nepatogu oficialiai susidėti, turėtų nepamiršti tokio gero žesto. Plius pleištas įvarytas tarp opozicinių frakcijų, iš jų mažesnėms suteikiant vicepirmininkų postus, o didžiąją paliekant be nieko.
Gyvuoja amžinos valdančiųjų taisyklės: skaldyk ir valdyk, o dėl valdžios ir su velniu galima obuoliauti. Taigi, nieko naujo naujame Seime.
Jeigu Seimo pirmininkė ir valdantieji tikėjosi, jog „valstiečiai“ piliulę praris ir pasitenkins vien opozicijos lyderio pozicija Seimo vadovybėje, tai visiškai neįvertino Ramūno Karbauskio. Jis, būdamas šaškių meistru, irgi sužaidė savo partiją.
R. Karbauskis svaidėsi žaibais, kol galų gale pareiškė, jog atsisako Seimo nario mandato. Ne tik pats migruoja, verčia ir savo frakciją migruoti iš įtakos pozicijų Seime. Pareiškė, jog „valstiečių“ atstovai atitraukiami iš Seimo seniūnų sueigos ir iš viso nebeužims jokių vadovaujančių pareigų komitetuose, komisijose. Būsimai premjerei Ingridai Šimonytei nebeuždavė nė vieno klausimo – atsitvėrė tylos siena.
Tik ekranuose netyla R. Karbauskio balsas. Jis grasina skųstis Konstituciniam Teismui ir Europos Sąjungai dėl elgesio su opozicija.
„Mes reziduosime – rezistencija jau prasidėjo, – aiškino jis žurnalistams pranešdamas apie savo sprendimus. – Informuotos bus Europos Sąjungos valstybės, kas darosi. Tokio atvejo niekur nerasite. Tai politinės kultūros dugnas, kurį pasiekė mūsų oponentai.“
R. Karbauskis dabar smaginasi dalydamasis, kad tik viena aplinkybė galėtų jį priversti apsigalvoti: „Jeigu Seimo dauguma paprašytų manęs to nedaryti. Turi laiko iki antradienio, jeigu nori, kad likčiau Seime“ (mat antradienį jau eis į Vyriausiąją rinkimų komisiją padėti mandato).
O V. Čmilytei-Nielsen teko aiškintis, jog „niekas neprasideda nuo balto lapo“, jog konfliktas ateina iš praėjusios kadencijos ambicijų. Esą „valstiečiams“ reikėtų priprasti opozicijoje būti.
Gal „valstiečiai“, o ypač jų lyderis, ir nemoka susitaikyti su pralaimėjimu, bet R. Karbauskis yra teisus, klausdamas, kur yra valdančiųjų žadėta nauja politinė kultūra?
Laimėtojai aiškiai padarė klaidą. Perniek nuėjo tikinimai, jog atsižvelgs ir į tų rinkėjų, kurie už juos nebalsavo, atstovų nuomonę.
Kita vertus, sunku suvokti, ką pats R. Karbauskis daro su savo frakcija ir kokią politinę kultūrą rodo. Frakcijos vadžias perdavė ne kam kitam, o A. Norkienei lyg frakcijoje nebūtų didesnio kalibro politikų. Juoba kad ir „valstiečių“ rinkėjai A. Norkienę partijos sąraše nureitingavo iš ketvirtos vietos į septintą. Bet R. Karbauskis mojuoja ja it vėliava ir svaidosi ultimatumu: „Arba viskas prasideda iš naujo, arba nieko.“ Pagal R. Karbauskį „iš naujo“ reiškia, kad A. Norkienė turi būti paskirta Seimo vicepirmininke ir taškas. Tą postą pats buvo įvardijęs „techniniu postu“, bet dėl jo frakciją pavertė ambicijų įkaite.
R. Karbauskis nuolat primena, kad už „valstiečius“ balsavo du šimtai tūkstančių rinkėjų: „Mes esame įsipareigoję žmonėms, kurie už mus balsavo, mes nenusileisime“. Bet pats atsisako tų žmonių suteikto mandato. O gal tik ir laukė progos pasitraukti, nes opozicijoje nuobodu būti ketverius metus? Tokių dramų dažnai juk nekelsi.
Beje, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis po 12 metų buvimo opozicijoje buvo išsakęs viltingus žodžius, kad „stiprybė ateina iš vienybės“, kad „turime tartis, ieškoti kompromisų, nustoti kariauti.“ Bet tie žodžiai buvo pasakyti dar neatėjus į valdžią – prieš rinkimus.
Tik R. Karbauskio protesto į kampą įvaryti valdantieji pradėjo mąstyti apie komprpomisą – dar vieną, jau septintą vicepirmininko postą, kurį skirtų „valstiečiams“.
Bet aistras daug greičiau, matyt, nuramins savo partiją Seime pradėjęs lošti koronavirusas. Jis jau pradėjo ardyti valdančiosios koalicijos gretas, pačią Seimo pirmininkę privertė pasitraukti iš tribūnos ir izoliuotis. Ir operacijų vadovas Aurelijus Veryga skambina pavojaus varpais, kad Seimui laikas daryti poros savaičių pertrauką.