Naujausios
Iki rinkimų liko vos kelios savaitės. Ketverius metus Lietuvą valdžiusi konservatorių koalicija didžiausią pavojų Lietuvai ir, žinoma, sau mato vis populiarėjančio ir į Seimą su trenksmu vėl beketinančio grįžti Remigijaus Žemaitaičio asmenyje. Pasikinkę antisemitizmo arkliuką, puola net Prezidentą ir jo patarėjus. Jų akimis, Prezidentūra turėtų sudrausminti ir pasmerkti Žemaitaitį. Gal net neleisti dalyvauti rinkimuose? Nustumti į paraštes, kaip kažkada buvo nustumtas R. Paksas, būrys valdžiai neįtinkančių žurnalistų ir politikų, kurių pavardės tariamos lyg keiksmažodis, kurie vaizduojami kaip nevykėliai, kaip Lietuvos priešai, radikalai, kremliniai ir panašiai?
Tuo tarpu Žemaitaitis savo priešrinkiminiame leidinyje tvirtina tikintis, jog šiuose rinkimuose Lietuva tikrai išsivaduos nuo konservatorių.
Taigi, konservatoriai nori Lietuvą išvaduoti nuo Žemaitaičio ir kitų, jų nuomone, radikalų. Žemaitaitis tikisi išvaduoti nuo konservatorių. Kas, ką ir nuo ko išvaduos, parodys ne už kalnų esantys rinkimai.
Tačiau konservatoriai kaip ir Žemaitaitis nepraranda optimizmo, nors šiuo metu ir nėra populiarumo viršūnėje. Juolab kad kai kurie politologai juos ir ateinančią kadenciją vis dar mato valdančioje koalicijoje. Esą priešrinkiminiai reitingai kartais meluoja kaip aštuoniasdešimtmetės močiutės pasas. Tikroji padėtis paaiškėja tik išaušus porinkiminiam rytui. Tai, matyt, šiandienos valdantiesiems įkvepia pasitikėjimo savimi.
Kad visko dar gali būti – tai tikrai. Ir susiremti šių rinkimų kovoje gali ne tiek idėjos, ne tiek pridusinti lietuviai su juos pridusinusia valdžia, o ištikimi konservatorių rėmėjai su išsifragmentavusiomis nesisteminėmis partijomis.
Antai išmetė Remigijų Žemaitaitį iš „trijų muškietininkų“ Laisvės ir teisingumo partijos ir štai – atsiranda nauja partija „Nemuno Aušra“. Surengė apkaltą Petrui Gražuliui – o šis su Tautos ir teisingumo sąjunga nukeliauja į Europos Parlamentą.
Visi sisteminių partijų atstumti, kažkuo neįtikę politikai randa prieglobstį nesisteminėse partijose arba patys jas įkuria ir tampa vedliais. O vedliai, kaip žinia, jeigu tik politinė jėga peržengia 5 procentų ribą, pirmieji patenka į Seimą, daugeliui politikuoti norinčių vyrų prilygstantį dangui.
Antra vertus, jų oponavimas tradicinėms, bet ne visuomet Tėvynės ir jos žmonių gerove besirūpinančioms partijoms, lietuviams kartais atveria akis. Tai savotiški sanitarai, iš galingųjų kailio iškapstantys ir tautai parodantys tautos banginius, liūtus, ąžuolus apnikusius parazitus. Ir nors jų veikla kartais prilygsta Don Kichoto kovai su vėjo malūnais, vis tiek šiek tiek sujaukia lietuvaičių protus ir įpučia vėjo į smegenis.
Šiemet Seimo rinkimuose dalyvaus 17 partijų. Už jas galėtų balsuoti 2,3 milijono rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų. Bet praktika rodo, jog prie balsadėžių neateina nė pusė. 48 procentai – jau labai gerai. Galbūt šį kartą balsuoti panorės daugiau. Bet jeigu savo valią išreikštų ir pusė – 1,15 milijono – gyventojų, jų balsai išsifragmentuotų tolygiai partijų skaičiui. Aišku, didžiosios partijos palaikymo gaus daugiau. Bet ir nesisteminės jo nemažai nusiurbs. Gali atsitikti taip, kad nė viena iš didžiųjų partijų neturės tvirtos daugumos. O turint omenyje, jog konservatorių elektoratas labai pastovus, ištikimas ir sunkiai perviliojamas, iš tiesų gali nutikti visaip...
Taigi, situaciją apibūdinantis posakis „Du lietuviai – trys partijos“ arba vieno politiko mintis „Daug prastų politikų išrenka geri žmonės, kurie neateina į rinkimus“ konservatoriams gali išeiti į naudą. Per ketverius valdymo metus jie turėjo galimybių įgyti ne tik daugiau priešų, bet ir daugiau draugų, kurie jų valdymo laikotarpiu gavo aukštas pareigas ar kaip nors kitaip suklestėjo. Taigi, galėjo sustiprėti ir jų elektoratas.
Kas naudinga rinkėjui? Kiekvienas žino tik pats. Gal tiksliau – kiekvienas turi savo nuomonę, savo viltį, įsitikinimą, kuri politinė jėga galėtų geriausiai atstovauti jo interesams. O ar taip iš tikrųjų įvyks – neaišku.
Dažnai girdime, jog Lietuva dar niekuomet negyveno taip gerai kaip pastaruoju metu. Bet ar tikrai gera gerai gyventi skolon? Savo anūkų ir proanūkių sąskaita?
Be to, ir tas gėris pastaruoju metu vis greičiau slysta iš rankų, tarsi žemę kas išmuštų iš po kojų. Nei atlyginimų, nei pensijų ar socialinių išmokų kėlimas nepasiveja kainų šuolių, kai pinigas, regis, pats iššoka iš piniginės ir pradingsta nežinia kur.
Pasižiūri prekybos centro čekutį. Dauguma prekių su nuolaidomis. Apskaičiuota ir pirkėjo nauda – sutaupei keliolika eurų. Bet iš piniginės į prekybos centro kasą tik savaitės maistui iššoko šimtinė. O kiek tų šimtinių lietuvis gauna? Ir kiek kitų sąskaitų be maisto dar turi apmokėti...
Dėl gynybos pamišę seimoriai ir ministrai jau svarsto, ar nereikėtų mokesčius atskaičiuoti ir iš pensijų. Toks juokingas tas jų komjaunuoliškas entuziazmas ginkluotis! Bergždžias pinigų švaistymas. Jeigu jau mus kas nors puls, tai ir užpuls. O jeigu iš lietuviškų pensijų dar atskaičiuos mokesčius, daugelis numirsime nuo skurdo ir neprieinamos medicinos – nereikės nė karo.
Iš pasalų sėlinanti gydymo įstaigų privatizacija – dar viena žmonių kvailinimo ir, drįsčiau pasakyti, žudymo mašina. Kaip suprasti, kad norėdamas patekti pas gydytoją žmogus, pas kurį aptiktas auglys, turi laukti pusmetį ar metus? O jei negali laukti, turi ieškoti pažinčių arba kreiptis į privačią gydymo įstaigą, kuri dažniausiai neturi tokios bazės, kokią turi didžiosios klinikos. Tokie pacientai turėtų būtų priimami, tiriami ir gydomi ekstra tvarka, kaip yra kitose Vakarų valstybėse.
Apmaudu, kai pagaliau patenki pas gydytoją ir pamatai, kad jokios apgulties ligoninės koridoriuose nėra. Tik vienas kitas pacientas. Tuomet kyla įtarimas, jog eilės specialiai išgalvojamos, kad daugiau pacientų naudotųsi privačia medicina. Juk už pinigus ir pas labiausiai užimtą gydytoją staiga atsiranda laisvas pusvalandis.
Už ką tuomet visą gyvenimą mokame sveikatos draudimą? Ir apskritai, gal tie pinigėliai nueina tik infrastruktūrai išlaikyti kaip koks firmoms mokamas abonentinis mokestis. O pati privalomojo sveikatos draudimo paslauga neturi iš ko funkcionuoti? Antraip argi patys Sveikatos ministerijos klerkai už mokesčių mokėtojų pinigus pirktų papildomą sveikatos draudimą privačiose gydymo įstaigose? O gal tai suprasti kaip netiesioginę valstybės paramą toms įstaigoms?
Nežinia, kokios šmėklos dar sėlina ant dirbančio, vaikus auginančio ar nusenusio lietuvio kupros. Nubaidys jas ar priglaus naujoji valdžia? Juk prikurta tiek žmogui nenaudingų įstatymų, kurie įsigalios jau naujoje kadencijoje. Tai savotiškas minų laukas ateinančiai valdžiai. Nes būtent ji tuos nepopuliarius, o kartais ir žmogų skriaudžiančius įstatymus turės įgyvendinti arba keisti.
Bet, pasirodo, šiandien svarbiausia ne pasirūpinti, kad kiekvienas žmogus laiku patektų pas gydytoją ir būtų tinkamai gydomas, ne pareiga pažaboti prekybininkus, be jokios gėdos neadekvačiai keliančius kainas. Reikia rūpintis Žemaitaičiu ar sąsiuvinukų vaikams nupirkusiu Gražuliu. Mat jie – didžioji Lietuvos problema.