Naujausios
Neseniai interviu „Šiaulių kraštui“ Seimo nariu išrinktas buvęs kolega Petras Dargis akcentavo, jog turi savo nuomonę ir visada ją turės. Tačiau pastaruoju metu politikos padangėje susiformavusi tokia praktika, kad partijos narys privalo laikytis ne savo, o partijos nuomonės. Taigi, gyventi grynai sava galva, ir drauge priklausyti ar bent prijausti kokiai nors politinei partijai ne visada išeina.
Dažnu atveju tenka apsispręsti, kuri tau savesnė: nuosava galva, su lyg bityne ten dūzgiančiomis mintimis ir nuomonėmis ar partija, su kuria susigiminiavai, bet ji diktuoja kitą nuomonę.
Kaip pavyks tarp „Nemuno aušros“ ir savo galvos išlaviruoti kolegai Petrui, parodys laikas.
O štai vienam pradedančiajam Kelmės rajono politikui nepavyko. Gabus jaunuolis į rajono Tarybą išrinktas kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų atstovas. Nors nėra šios partijos narys. Sako tik prijaučiantis šios politinės jėgos deklaruojamoms programinėms nuostatoms ir vertybėms.
Tačiau pastaruoju metu Valstiečių ir žaliųjų Kelmės skyriaus vadovybė pastebėjo, kad Tarybos nario nuomonė nebūtinai sutampa su partijos nuomone. Valstiečiai opozicijoje. O jaunasis Tarybos narys kartais pritaria valdantiesiems.
Kas ten žino? Gal valdantieji Nemuno aušriečiai patys vilioja jauną politiką. Mat valdančioji koalicija, iš jos pasitraukus vienam konservatoriui ir Regionų partijos atstovėms, liko labai trapi.
O gal patį jauną politiką vilioja didesnės galimybės esant valdančiojoje daugumoje?
Bet viskas baigėsi tuo, kad jis ir viena opozicijoje esanti Tarybos narė socialdemokratų atstovė sudalyvavo valdančiųjų vakarėlyje. Drauge užtraukė dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, ir tas iškilmingas momentas buvo paviešintas facebook paskyroje.
Tuomet baigėsi „Valstiečių ir žaliųjų“ Kelmės skyriaus vadovybės kantrybė. Toje pačioje FB paskyroje paskelbta, jog „valstiečiai“ atsiriboja nuo jauno politiko, jo nuomonės ir veiksmų. Esą politikas kaip „valstiečių“ atstovas pateko į Tarybą, o dabar dairosi į kitas politines jėgas.
„Valstiečius“ galima suprasti. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą galima pavadinti savotiška politikų kalve. Atrandamos gabios asmenybės. Išugdomos skiriant joms atsakingus postus, sudaromos visos sąlygos atsiskleisti gabumams. O per „valstiečius“ pasiekę pripažinimą politikai neretai pamojuoja ranka ir perbėga į kitą stovyklą.
Taigi, ne kartą nudegę „nuo kopūstų sriubos“, „valstiečiai“ pučia net eidami pro kopūstų lauką.
„Nelauksime, kol gyvatė išaugs užantyje“, – savo motyvą kuo greičiau atsiriboti nuo jaunojo politiko aiškino skyriaus pirmininkė.
Tuo tarpu jaunas politikas nesupranta, kaip nuo jo gali atsiriboti, jeigu jis ne partijos narys. Esą patys Kelmės skyriaus „valstiečiai„prašė, kad jis dalyvautų rinkimuose. Dalyvavo, laimėjo mandatą. Kodėl kam nors turėtų būti už tai dėkingas?
Nors be politinės jėgos paramos vargu ar ko nors pasiektų tegu ir talentingos asmenybės, ypač jaunos, mažai kam žinomos.
Antra vertus, be rinkėjams žinomų, įdirbį turinčių asmenybių rinkimuose dalyvaujančių partijų sąrašai būtų nieko verti. Dažniausia ne tiek partijos vardas ir jos programa, kiek asmenybės yra svarbios rinkėjui.
Jaunojo „ valstiečių“ rėmėjo konfliktas su partijos vadovybe gal jau ir baigėsi apsižodžiavimu viešojoje erdvėje. Juolab, kad ne visi Kelmės „valstiečiai“ pritarė tokiam atsiribojimui.
O štai socialdemokratų porai, dalyvavusiai valdančiųjų vakarėlyje, kur dainuota „Ąžuolai žaliuos“, pasilinksminimas baigėsi visai nelinksmai. Socialdemokratę Tarybos narę už „svetimavimą“ su „Nemuno aušra“ ketinta svarstyti Etikos komisijoje. Tad moteris paskubėjo išstoti iš Socialdemokratų partijos, kad Etikos komisija neturėtų ko svarstyti.
Taigi, taigi, kaipgis...Susidėjęs su kokia nors politine jėga kaip ir ištekėjusi ar vedęs privalai būti ištikimas: nenusidėti partijai nei savo poelgiais, nei mintimis, nei darbais, nei pokalbiais, nei bendrais vakarėliais su kitų partijų nariais. Būtų atleistina tik tuo atveju, jei nueitum į kitos partrijos nario laidotuves.
Tai savotiškas diktatas. Antra vertus, be diktato, tikriausiai, nebūtų partijos narių vienybės priimant sprendimus. Tai trukdytų darbui.
Tačiau ar tai nėra viena iš priežasčių, kad patys geriausieji specialistai, pačios talentingiausios, sumaniausios, problemas lengvai sprendžiančios, pačios kūrybingiausios ir laisvę mylinčios asmenybės nestoja į partijas ir šalinasi politikos?
Nes politika kartais atima galimybę gyventi sava galva, apie reiškinius turėti savą, nebūtinai partinę nuomonę. Galiausiai ne kiekvienai išmintingai asmenybei priimtina tapti viešu žmogumi.
O asmenybių net pačiose didžiausiose, Lietuvoje jau įsigyvenusiose partijose trūksta. Ypač regionuose. Todėl ir vyksta slaptos ir atviros partijos narių vagystės, žaidžiami viliotiniai.
Deja, ne visuomet tik dėl to, kad politikas – labai gabus, išmintingas, talentingas. Kartais jis reikalingas tik kaip statistinis vienetas. Kad nesumažėtų valdančioji koalicija. Kad balsuotų taip kaip partijai reikia.
Ir viliotiniai kartais šokami ne tik todėl, kad partijai reikalingas papildomas narys ar palaikytojas. Po viliotiniais gali slėptis ir klasta – troškimas sugriauti konkurenciją keliančią politinę jėgą.