Naujausios
Ar tikroji istorija sudūlės kaip sendaiktis?
Šį birželį sukako 85 metai nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Kai subombarduota Palangos pionierių stovykla, kur ilsėjosi gyvenimą dar tik pradedantys vaikai. Beje, ir tragediją menantis akmuo iš tos vietos jau išvežtas. Šių dienų veikėjų akimis, matyt, tai nebuvo reikšmingas įvykis.
Gal nuvers ir Pirčiupio Motinos paminklą, menantį sudegintą kaimą su 119 gyvų moterų, kūdikių, vaikų, vyrų?
Gal ištrins iš atminties ir žydų getus, varomas žmonių kolonos sušaudymui, pačių kasamas duobes savo ir vaikų kūnams?
Ar prisimins Rainių tragediją, kai miškelyje kankinti ir nužudyti 76 politiniai kaliniai? Ar paminės milijonų fronte žuvusiųjų atminimą?
Gyvai karo baisumus prisimenančių žmonių jau nebėra. Kai kuriems galvose galbūt užsifiksavę tėvų ar senelių pasakojimai.
Bet tai buvo seniai ir tarsi netiesa.
O kartais net perkeičiama istorija. Tie, kurie užpuolė, degino gyvus žmones, vykdė holokaustą, vaizduojami kaip geresni, kultūringesni, o kurie gynėsi ir gynė – kaip plėšikai, prievartautojai ir despotai. Nors ir vienoje, ir kitoje pusėje buvo visko. Kare neegzistuoja nei humanizmas, nei įstatymai, nei taisyklės.
Kai išdyla gyvų žmonių prisiminimai, galima visaip vartyti istoriją. Kaip kai kam palankiau, parankiau. Kaip labiau dera prie šios dienos situacijos. Ir balažin kas bus kalbama ir rašoma apie Antrąjį pasaulinį karą dar po šimtmečio? Nežinosime, neišgirsime. Nes ir mūsų, dar girdėjusių gyvus tėvų, senelių ir prosenelių pasakojimus, jau nebebus.
Nežudyk
Šiandien matome naują karo realybę. Tik karas alsuoja mums už nugaros. Už tūkstančio kilometrų ir dar toliau.
Žmonių žūtys, griuvėsiais paversti miestai, niekais paverstas šventas dešimtmečius trukęs žmogaus darbas Ukrainoje, Palestinoje, Irane ir Libane...Gyvenimo griuvėsiai tapo realybe, kurios neužsisakė nė vienas eilinis ukrainietis, palestinietis, iranietis ar libanietis. Už juos tokią realybę užsakė Napoleono sindromą turinčios užpuolusių iš dalies ir savų valstybių galvos.
Jiems negalioja nei šeštasis Dievo įsakymas „Nežudyk“, nei devintasis „Neliudyk melagingai“,nei dešimtasis – negeisti svetimo turto, žemių, namų, jaučio nė asilo, nieko, kas nepriklauso tau. Nes jie vaizduojasi esą galingesni už Dievą ir už Alachą.
Antai ir mūsų išrinktieji, prisižiūrėję svetimų karų, kone kasdien kartoja, kad mus puls. Nors laisvi gyvename jau 36 metus, ir niekas nepuolė. Net tuomet, kai dar nepriklausėme NATO ir Europos sąjungai. Nes niekam nieko nesame skolingi: nei žemių, nei naudingų iškasenų, nei kitokių gėrybių. Nebent pultų iš keršto, kuris kasdien provokuojamas.
Bet vienas kitą keičiančių valdančiųjų galvose neslopsta entuziazmas ruoštis karui. Išgyvenimo krepšiai. Oro pavojus. Slėptuvės ir priedangos. Kasdien lyg mantra kartojamos frazės.
Dabar jau siūloma keisti Karo padėties įstatymą: steigti komendantūras visose 60 savivaldybių. Svajojama apie dešimčių tūkstančių karių rezervą. Apie Šaulių, Medžiotojų ir visos visuomenės įtraukimą į šalies gynybą. Apie visuotinį šaukimą į kariuomenę ir visų jaunuolių, gal net ir merginų privalomą karinę tarnybą. Panašėjame į Izraelį, kuriame beveik nuolatinė karo padėtis.
Niekada nepirksiu šautuvo
Lietuvoje plečiasi senos ir randasi naujos ginklų gamyklos. Į šią pramonę investuoja net užsieniečiai. Nes ji dabar ant bangos. Europa ginkluojasi! Ir gyventojai raginami džiaugtis, nes bus darbo vietų. Tik ar labai jau džiaugsmingos tos darbo vietos?
Plečiasi senieji ir kuriami nauji poligonai. Kaimai ir sengirės verčiami karinių pratybų zonomis.
Mums aiškinama, jog vietovės, kuriose bus poligonai, karinės bazės, ginklų gamyklos, taps saugesnės. Bet ar tikrai? Gal kaip tik jos taps pirmaisiais taikiniais, jeigu jau tikrai užpultų priešas?
Svarstoma, ar neleidus civiliams žmonėms turėti ir namuose laikyti ginklo. Kad ir civiliai šaudytų į priešą.
O gal mes patys nuo žodinio susipriešinimo, kuris toks šlykštus, baisus nekultūringas socialiniuose tinkluose ir visoje viešojoje erdvėje, ko gero, pereisime prie veiksmų? Kaip tas senolis, kurį neseniai nukovė policija, nes šaudė į giminaičius. Arba seniau policininko nušauta moteriškė, puolusi pareigūnus peiliu.
Tokių žmonių – ne vienetai. Rasis daug. Ištroškusių atkeršyti giminėms dėl nepasidalyto turto, kaimynams, draugams ir pažįstamiems dėl padarytos skriaudos, dėl nuomonių nesutapimo, dėl politikos. Juk kai kurie veikėjai jau yra siūlę šaudyti į žmones, klausančius rusiškos muzikos. O ukrainiečių kariai per pratybas šaudė į kai kuriems veikėjams neįtinkančių politikų nuotraukas.
Ar dėl psichologinių traumų ir socialinių tinklų įtakos neprasidės šaudynės mokyklose ir klubuose? Ar nekils kruvina puota kaip Amerikoje ir kitose stipriai vakarietiškose valstybėse? O gal tai ir yra svarbiausias vakarietiškumo ženklas?
Ir niekas nepaklausia žmogaus, ar jis nori pirkti šautuvą. Asmeniškai aš nenoriu. Ir nenoriu, kad su šautuvu po pagalve miegotų mano kaimynas. Ar koks nors kitokios nuomonės žmogaus nekenčiantis politinis veikėjas bei jo pakalikai. Karo Lietuvos viduje tarp supriešintų, suskaldytų lietuvių ir taip užtenka.
Ir nenoriu, kad dėl kokių nors kraujo ir kautynių vaizdų ištroškusių veikėjų užgaidų beprasmiuose karuose žūtų mano vaikai ir anūkai.
Vieni slėpsis vilose užsienyje, kitiems neliks vietos net priedangoje
O gal karas iš tikrųjų bus? Gal tie, kurie kasdien ragina mus karui ruoštis, iš tiesų ką nors žino? Gal karas tiesiog planuojamas, nes tikimasi kasdiene jo eskalacija išprovokuoti priešą? Gal karas kam nors net naudingas kaip galimai naudingi ir kiti šiuo metu vykstantys karai?
Antraip argi Lietuvą taip stipriai mylintys veikėjai užsienuose pirktųsi vilas, lavintų savo vaikus už Atlanto, kur nepasieks joks priešo dronas, parduotų milijoninį pelną nešančius verslus?
Pasidairę po taip vadinamo elito gyvenimus rastume labai daug tokių pavyzdžių.
Jie jau pasiruošė. Paklojo pamatus naujam gyvenimui. Ir, veikiausiai, be širdies skausmo ir sąžinės graužaties paliktų užpultą Lietuvą. Išvažiuotų svetur toliau mėgautis gyvenimu.
O mes išsitrauktume iš po pagalvių šautuvus ir gintume Tėvynę, suteikusią privilegijas jiems, bet ne mums? Į frontą keliautų mūsų anūkai ir vaikai, nes nesame privilegijuoti seneliai, tėvai, dėdės ar tetos, kuriems gal nė slėptuvėje vietos neatsirastų.
Pasaulyje, tiek daug kalbančiame apie žmogaus teises, nekalbama apie pagrindinę žmogaus teisę – gyventi.
Karas neturi nei širdies, nei akių. Jis kurčias, besielis ir beprotis. Tik išmintingi, santūrūs, diplomatiški valstybių vadovai gali tapti atsvara, padedančia išvengti šio monstro.