Kanceliarinės išlaidos. Leisti ar taupyti?

Regina MUSNECKIENĖ
Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, jog praėjusios ir naujos kadencijos Seimo nariai, drauge sudėjus, pernai kanceliarinėms išlaidoms sunaudojo 1,4 milijono biudžeto lėšų.

„Kokie pinigai!“ – išplečia akis mokesčių mokėtojai. Žiniasklaida stebisi, kad Seimo nariai kanceliarinėms, transporto ir ryšių išlaidoms skirtus pinigus išleidžia iki gramo. Apeliuoja į Seimo nario sąžinę ir sąmoningumą. Esą yra kanceliarinėms išlaidoms skirti pinigai, bet tu juos taupyk. Žiūrėk iš tolo lyg alkanas katinas į aplink uodegą bešmirinėjančią pelę. Tada būsi pagirtas tarp žurnalistų.

Kelmiškis praėjusios kadencijos Seimo narys per tas kanceliarines išlaidas nelaimėjo rinkimų. Konkurentai, nors ir patys nešventi, pasigavo lengvą temą ir mojavo ja tarsi pasmardinta nosinaite rinkėjams į veidą visą rinkimų laikotarpį.

Tik kyla logiškas klausimas. Ar lėšos parlamentinei veiklai skiriamos išleisti, ar taupyti? Pats žodžių junginys kanceliarinėms, ryšių ir transporto išlaidoms reiškia, kad pinigai skiriami išleisti. O jeigu jau skiriame, tai kodėl verkiame, kad juos Seimo nariai išleidžia?

Kaip atrodytų, jei tėvas sūnui duotų kišenpinigių, o po to muštų už tai, kad tuos pinigus išleido?

Taigi, apeliuoti į sąžinę ir sąmoningumą – beprasmiška. Kas iš to, kad patriotiškai nusiteikęs parlamentaras pinigus sutaupys, o kitas švaistūnas juos ištaškys, pirkdamas gėlių meilužėms, važinėdamas ne pas rinkėjus, o prie jūros?

Žaboti apetitus reikėtų ne apeliacijomis, o, paprasčiausiai, sumažinant parlamentinei veiklai skirtas lėšas iki kuklios į protingumo rėmus telpančios sumos. Arba, kaip siūlo kai kurie Seimo nariai, mokėti prie atlyginimo priedą, skirtą parlamentinei veiklai. Tuomet Seimo narys susimąstytų, ką racionaliausia už tą priedą pirkti.

Beje, priedų šalininkų oponentai atremia, kad skirti lėšas parlamentinei veiklai reikalauja Konstitucija. Taigi, įvilkti tą pinigų sumą į priedų užvalkalus neišeina.

Reikalauja tai reikalauja. Dėl tokios smulkmenos Konstitucijos niekas nepuls keisti.

Bet ar kada nors atsiras bent vienas Seimo narys ar Seimo narių grupė, kurie pasiūlys parlamentinei veiklai skirtas išlaidas sumažinti iki protingai minimalios sumos? Abejoju, ar kada nors atsiras tokių altruistų. O jeigu ir atsirastų, ne altruistai juos užmėtytų akmenimis.

Būtent čia slypi esminė problema, o ne skaičiavimuose kas ir kiek išleidžia.

Taigi, brangus mokesčių mokėtojui Seimo narys. Atlyginimas – daugiau kaip trys tūkstančiai eurų. Plius apie aštuoni tūkstančiai per metus kanceliarinėms, ryšių ir transporto išlaidoms.

Beje, kai kurie provincijoje gyvenantys žmonės per metus nė neuždirba aštuonių tūkstančių eurų kasdien žingsniuodami į darbą ir sunkiai dirbdami. O Seimo nariui – prašom kišenpinigiai! Ir leidžia tuos kišenpinigius kaip kuris išmano. Kas perka gėles ir suvenyrus. Kas remontuoja automobilį, kuriuo važiuoja tėtė ir vyras. Kas perka nenormalų kiekį degalų.

Panaši problema ir su tarybos nariams kanceliarinėms, ryšių ir transporto išlaidoms skirtomis lėšomis. Jų dydis nustatomas Savivaldybės tarybos Reglamente. Populiariausias dydis pusė minimalaus atlyginimo per mėnesį.

Dauguma tarybų narių šias lėšas taip pat stengiasi išleisti iki gramo. Vieni kas mėnesį perka po kelias žirkles ir skylamušius. Kiti atneša sąskaitas už popierių, kurio pakuotė kainuoja net 55 eurai.

Treti reikia ar nereikia kasdien važiuoja į rajono centrą, per mėnesį „nuvažiuoja“ po 1400 kilometrų ir visą sumą išleidžia degalams. Ketvirti įsigudrina „prakalbėti“ po 70 eurų, tokiu būdu ryšių bendrovei sumokėdami ir už naujos laidos išmanųjį telefoną ar kompiuterį.

Penkti geba gauti sąskaitas nieko nepirkdami, o iš savivaldybės biudžeto pervestas lėšas panaudoti asmeniniams poreikiams. Žodžiu, išradingumui ir fantazijai nėra ribų.

Gali apeliuoti į jų sąžinę. Gali pagėdyti. O jis atšaus: „Važiavau ir važiuosiu, ką tu man padarysi?“

Iš tiesų ką gali padaryti? Tarybos narys išlaidauja tiek, kiek leidžia Reglamentas. Įstatymo nepažeidžia. O įrodyti, ar į rajono centrą važiuoja tarybos nario reikalais, ar nusipirkti duonos – sudėtinga.

Beje, taryba, jeigu sutaria „in corpore“, gali pakeisti Reglamentą ir sumažinti tarybos nario veiklai skiriamas lėšas. Tačiau tokie procesai, paprastai, vyksta labai sunkiai. Kertasi skirtingos nuomonės ir skirtingi interesai. Taigi, nustatyta tvarka keliauja iš vienos kadencijos į kitą. O minimalus atlyginimas auga. Auga ir kanceliarinėms išlaidoms skirta suma.

O apetitus susimažinti ir vienu, ir kitu atveju gali tik patys politikai. Kas bus suinteresuotas laikytis dietos, kai galima šlemšti pilna burna?