Naujausios
Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje atsinaujino šaršalas dėl rusų kalbos ir rusų kultūros. Teatrams nerekomenduojama statyti rusų autorių operų ir pjesių. Geriau būtų nerodyti ir jau pastatytų. Nebaigti statyti pradėtų. Nišą užpildyti senaisiais gerais lietuviškais ar kitų užsienio autorių kūriniais. Esą Ukrainą užpuolusios Rusijos ginklas yra ir kultūra, besiskverbianti į žmogaus mentalitetą. Tad išmintingiau ją bent kuriam laikui suspenduoti.
Lietuvišku kiemo šluotražiu pradėta mojuoti ir prieš rusų kalbą. Svarstoma ją išguiti iš Lietuvos mokyklų. Tik bėda – pakeisti nėra kuo. Galime svaigti apie prancūzų, ispanų, italų, danų, švedų, gal net japonų ir arabų kalbas. Bet kas tų kalbų mūsų vaikus ir anūkus mokys?
Viešai prieinama statistika rodo, jog Lietuvoje dirba per 3000 anglų kalbos, per 400 vokiečių kalbos ir apie pusantro šimto prancūzų kalbos mokytojų. O rusų kalbą gali dėstyti per 900 filologų.
Tiesa, problemą ketinama spręsti. Svarstoma prancūzų ir vokiečių kalbų filologiją studijuoti pasirinkusius abiturientus skatinti 300 eurų stipendijomis. Tuomet kyla klausimas, kodėl ketinama skatinti tik šias dvi kalbas pasirinkusius studentus? Kuo prastesni studijuojantys lietuvių kalbą? Gimtosios kalbos mokytojų taip pat trūksta. Trūksta daugelio tiksliųjų mokslų specialistų.
Tokie menki problemos papudravimai mokyklos nepakeis. Tik vėl sukiršins visuomenę. Vėl pakvips jaunimo rūšiavimu. Gal net kitus dalykus studijuojančiųjų diskriminacija?
Tad ar verta beprasmiškai mojuoti tuo šluotražiu?
Rusų kalba iš mokyklų pradėjo trauktis jau prieš kelis dešimtmečius, kai pirmąja mokykloje dėstoma užsienio kalba tapo anglų. Rusų kalbą dalis mokinių rinkosi tik kaip antrąją. Dalis rinkosi vokiečių kalbą.
Rusų kalbos mokytojams bent jau provincijoje palaipsniui mažėjo krūviai. Kai kurie jų persikvalifikavo. Kai kurie išėjo į pensiją. Kiti išvyko į didmiesčius, kur susidarydavo pilnas etatas. Žinau ir tokių, kurie nuėjo dirbti į gamyklas arba pavežėjais.
Taigi, rusų kalba iš mokyklų traukiasi natūraliai. Ir trauksis toliau.
Antra vertus, net ir mokytis šią kalbą kaip antrąją užsienio kalbą pasirinkę mokiniai jos tikrai tobulai neišmoksta. Kaip ir mes, vyresnioji karta, sovietinėje mokykloje neišmokome laisvai kalbėti angliškai ar vokiškai. Nes pirmoji užsienio kalba buvo rusų. Būtent ją kelis kartus per savaitę kaldavo į galvą. Be to, ją vartodavome, originalo kalba skaitydami kai kuriuos kūrinius, žiūrėdami rusiškus filmus, o ir kasdienybėje labai dažnai susidurdami su rusakalbiais žmonėmis.
Dabar jaunimui panašiai nutinka su anglų kalba. Antrosios ar tai būtų vokiečių, ar rusų jie neišmoksta. Taigi, pavojus, kad jaunimas staiga pradės vartoti rusų kalbą – netikras. Ir klausimas turėtų būti keliamas ne dėl pačios kalbos, o dėl nekokybiško antrosios užsienio kalbos išmokymo, kuriam gal nė neverta švaistyti pinigų.
Vienas samprotautojas viešojoje erdvėje tikina, jog rusų kalbos žinovų Lietuvai užteks maždaug dar keturiasdešimčiai metų. Gali būti. Nors mes, gimusieji ir augusieji sovietmečiu jau nebesitikime tiek gyventi. Galiausiai, kai susiduriame su kasdienėm situacijom, abstraktūs skaičiavimai nieko nereiškia.
Štai pora pavyzdžių. Su jau laisvoje Lietuvoje gimusia dukra Kaune įlipame į miesto autobusą. Daugelis keleivių parodo mėnesinius bilietus. Mes miesto transportu naudojamės retai, neturime nuolatinio bilieto.
Dukra lietuviškai vairuotojos paprašo poros bilietėlių. Ši sako: „Neponimaju“ („ Nesuprantu“). Matyt, ukrainietė. Padėtį taisyti tenka man, prie sovietų gerai išmokusiai rusų kalbą. Pagalvoju, kokiu būdu dukra būtų nusipirkusi bilietėlį, jei šalia nebūtų rusų kalbą mokančios motinos? Gal būtų susibarusi su ukrainiete ir įžeidusi jos jausmus? O gal važiavusi „zuikiu“ ir, jeigu kas, sumokėjusi baudą.
Kita situacija Vilniaus oro uoste. Rankinio bagažo ir keleivių patikros skyriuje keleivius aptarnaujantys rusakalbiai vyrai skubina kuo greičiau krauti į dėžutes asmeninius daiktus, sulankstyti vaikišką vežimėlį. Jauni žmonės nesupranta jų komandų. Aptarnautojai nervinasi. Lėtėja eilė. Pareikšti pretenzijas, jog Lietuvoje privalu kalbėti lietuviškai gal netaktiška. Nes čia irgi, ko gero, dirba ukrainiečiai. Pasirodysime nejautrūs.
Išvada – viena. Mokėti užsienio kalbą, nesvarbu, kokia ji bebūtų – rusų, anglų, vokiečių ar italų – visuomet yra gerai. Juolab, kad rusų kalba pagal kalbančiųjų skaičių – penktoji pasaulyje. Ja kalba 280 milijonų žmonių. Šia kalba bent jau kol kas galima susikalbėti Baltijos valstybėse, Azijoje, visose posovietinėse šalyse, man asmeniškai pavyko netgi Izraelyje.
Ar reikia, kad ją dėstytų per 900 mokytojų – kitas klausimas. Rusų kalbą galėtų rinktis tik labai motyvuoti ją išmokti, o ne prabūti pamoką mokiniai. Galbūt mokant užsienio kalbų kaip antrųjų galėtų apsijungti kelios gimnazijos ar mokyklos. Tuomet ir specialistų mažiau reikėtų, ir mokiniai būtų išmokomi geriau, ir jų motyvacija būtų tvirtesnė.
Daugelį tautiečių skaudina ne tai, kad mokyklose šalia kitų užsienio kalbų dar dėstoma ir rusų, o tai, kad Lietuvoje dar veikia šitiek daug rusiškų mokyklų.
Pasidairiau po interneto platybes. Suskaičiavau 46 gimnazijas, progimnazijas ir kitokio profilio ugdymo įstaigas, kuriose mokoma rusų, keliose rusų ir lenkų arba lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Daugumos jų steigėjos – savivaldybės. Jų būta dar daugiau, per pusšimtį. Bet kai kurios jau uždarytos.
Vien Klaipėdoje suskaičiavau 7 gimnazijas ir progimnazijas, kuriose ugdymas vykdomas rusų kalba. Vilniuje ir Vilniaus rajone tokių mokyklų suskaičiavau – per 20, po kelias – Šalčininkų, Trakų rajonuose, Visagine. Tokių mokyklų bent po vieną esama ir Kaune, Šiauliuose, Mažeikiuose, Švenčionių rajone.
Kai kurios jų pavadintos rusų rašytojų ir poetų Maksimo Gorkio, Aleksandro Puškino, aktoriaus Vasilijaus Kačialovo, publicistės Sofijos Kovalevskajos, filosofo Levo Korsavino, lenkų politiko Stanislovo Kostkos, dvarininko Konstantino Parčevskio vardais.
Tautinių mažumų vaikai turi net lenkų politiko ir istoriko Joachimo Lelevelio vardu pavadintą inžinerijos gimnaziją, kur ugdymas vyksta tik rusų ir lenkų, šiukštu – ne lietuvių kalba.
Vadinasi, užuot skatinę slaviškos kilmės tautines mažumas integruotis, sukuriame šiltnamio sąlygas klestėti atskiroms valstybėms valstybėje. Nežinau jokios kitos šalies, kur atvykėliams būtų sukurtos tokios sąlygos. Gyveni svetimoje šalyje – būk malonus, kalbėk valstybine tos šalies kalba, ugdyk vaikus bendruose darželiuose ir mokyklose.
Nesuprantu, ar mes tokie turtingi, kad tuo metu, kai iš taupumo regionuose jungiame, naikiname mokyklas, vaikus į gimnazijas vežiojame po keliokia ir keliasdešimt kilometrų, kitataučiams kuriame atskiras mokyklas, jas išlaikome, šildome, apšviečiame, mokame mokytojams? Ar nenorime, kad jie integruotųsi ir kalbėtų mūsų kalba?
Kartais žurnalistų kalbinami Lietuvoje gyvenantys italai, vokiečiai, olandai, armėnai, gruzinai, meksikiečiai, argentiniečiai ir kitų tautybių žmonės puikiai kalba lietuviškai, kai kurie netgi be akcento. Jie išmoksta. Nes nėra atskirų gimnazijų jų tautybės žmonėms.
O daugelis Lietuvoje gyvenančių jau ne pirmos kartos rusų ir lenkų niekaip neišmoksta lietuvių kalbos, o jeigu ir moka, nesiteikia ja kalbėti. Bevelija, kad tu, būdamas lietuvis ir gyvendamas savo tėvynėje, kaip senais istoriniais laikais gėdytumeis savo kalbos ir prabiltum svečių kalba.
Latviai jau naikina tautinių mažumų mokyklas, nors rusakalbių jų šalyje gerokai daugiau nei Lietuvoje. Tautinių mažumų vaikai mokysis tik latviškose mokyklose. Mūsų kaimynai įsitikinę, jog reforma užtikrins spartesnę tautinių mažumų integraciją.