Naujausios
Iš įvairaus lygio valdžių koridorių apie ministrams ir mokytojams reikalingą išsilavinimą atsimušė skirtingas aidas.
Mokytojui magistro laipsnis – reikalingas. O siūlymas, kad magistro laipsnį priklausytų turėti ir ministrui sukėlė tik patyčias.
Ministrė Pirmininkė atkirto: esą ir už biudžetą turėtų balsuoti tik tie Seimo nariai, kurie išlaikę valstybinį matematikos egzaminą.
Kiti oponentai beda pirštu į Konstituciją, kurioje esą neužsimenama nei apie Seimo narių, nei apie ministrų išsilavinimą.
Treti tvirtina, jog įstatymo pataisą pasiūliusi opozicijos atstovė Agnė Širinskienė nori suvesti sąskaitas su Teisingumo ministre Ewelina Dobrowolska, kuri vienintelė iš ministrų neturi magistro laipsnio.
Kodėl turėtų suvedinėti sąskaitas? Ką pikto ar blogo A. Širinskienei padarė E. Dobrowolska?
Seimo narė tvirtina, jog reikia suvienodinti reikalavimus įstaigų vadovams, kuriems būtina turėti magistro išsilavinimą, ir ministerijų vadovams. Deja, eilinį kartą opozicijos siūlymai valdantiesiems pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo.
Aišku viena, kad tokį pasiūlymą turėjo teikti ne A. Širinskienė. Jeigu būtų pateikęs kas nors iš valdančiųjų, tikriausiai, būtų sutiktas plojimais. Bet valdantieji bent kol kas, kol turi magistro studijų nebaigusią ministrę, tokio siūlymo neteiks. Geriau pasišaipys iš jį pateikusios opozicijos atstovės.
Kuklumu nepasižyminti šiandieninė valdžia realybę ir vėl apverčia aukštyn kojomis. Mokytojui, įstaigos vadovui ar savivaldybėje norinčiam dirbti specialistui būtinai reikalingas magistro laipsnis, nors pavyzdžiui, mokytojas turi mokyti ir valdyti tik klasę, mokyklos vadovas – mokytojus ir mokinius, įstaigos vadovas – tik savo pavaldinius. Tuo tarpu ministras sprendžia visos valstybės reikalus.
Tad kuriam žinių, patirties ir platesnio mąstymo bei aukštesnio išsilavinimo reikia labiau – mokytojui ar ministrui? Vienareikšmiškai – ministrui. Juolab, kad ir ne šimtais kaip mokytojo, o tūkstančiais skaičiuojamas ministro atlyginimas įgalintų surasti bent jau magistro laipsnį turintį atitinkamos srities specialistą. Laisvės partija taip pat turėjo Vytautą Tomą Raskevičių, o gal ir daugiau teisės magistrų. Bet postų dalybos, matyt, yra toks drumzlinas reikalas, kad pats velnias nusilaužtų koją interesų raizgalynėje.
O dabar apie mokytojus, kurie kaip ir pati išmintis priversti vaikščioti pilka sermėga. Apie profesiją, kuri per 32 Nepriklausomybės metus taip ir neužsitarnavo prestižinės specialybės statuso. Nes nebuvo politinės valios kelti mokytojo prestižą.
Neseniai viešojoje erdvėje teko skaityti keletą darbo skelbimų. Žemės ūkio bendrovė ieško melžėjo. Nurodo atlyginimą – 1335 eurai į rankas. Gimnazija ieško chemijos mokytojo. Nurodytas atlyginimas – 823 eurai į rankas. Ar turime teisę iš mokytojo dar ko nors reikalauti?
Deja, kiekviena nauja vyriausybė kėlė tik reikalavimus. Kartu su vaiko teisių saugotojais, vaikų tėvais, seneliais ir kita visuomene didino tik spaudimą mokytojui, naikino ne tik profesinę, bet ir žmogiškąją jo savigarbą bei savivertę.
O apogėjus pasiektas šiemet švenčiant Mokytojo dieną, kai vienai iš valdančiųjų partijų priklausantis šoumenas viešojoje erdvėje mokytojus „pasveikino“ juos iškoneveikdamas ilgu tekstu, kaltindamas, kad jie nekenčia vienuolikmečio už tai, kad šis neva intelektualesnis už mokytojus, tyčiodamasis, kad pedagogai nesugeba naudotis naujausiomis technologijomis ir išdėstydamas dar daugybę mokytoją įžeidžiančių ir paniekinančių punktų, juos sunumeruodamas.
Dabar stebimės, kad mokytojų trūksta, o po kelerių metų prognozuojama visiška katastrofa. Nes protingas, išsilavinęs jaunas žmogus šiandien jau nebenori būti savižudžiu, kad už kelis šimtus eurų leistųsi išnaudojamas netobulos švietimo sistemos su žmogiškas mokinio galimybes lenkiančiomis, nereikalingo šlamšto prikištomis programomis, mokinių ir jų tėvų patyčiomis, o kartais ir savo galią rodančių mokyklų vadovų neprotinga kontrole ar net mobingu.
Taip, mokytojui ne pro šalį magistro laipsnis. Nes jis – tas pirmasis švyturys, kurį mato, iš kurio semiasi žinių ir ima pavyzdį mūsų vaikai. Pedagogai – pati svarbiausioji inteligentijos dalis. Jie rengia gydytojus, ministrus, Seimo narius, galiausiai ir pamainą sau.
Bet ar šiandieninėje situacijoje laikas ir vieta apie tai diskutuoti? Ar turime teisę to reikalauti?
Pamenu vidurinėje mokykloje, kurią baigiau, penktose – aštuntose klasėse istoriją dėstė vakarykštis abiturientas. Neturtingų tėvų vaikas neturėjo galimybių studijuoti stacionare, nors mokyklą baigė puikiausiais pažymiais. Pasirinko neakivaizdines, dabar nuotolinėmis vadinamas studijas ir toje pačioje mokykloje iš mokinio transformavosi į mokytoją. Iki šiol prisimenu įtaigias, įdomias jo pamokas, kurias vesdavo su užsidegimu. Daugumos klasiokų pažymiai iš istorijos buvo geri, nes jaunas, nors ir jokios patirties neturintis mokytojas mokėjo sudominti.
Beje, vėliau šis mokytojas apsigynė disertaciją, šiandien Lietuvoje žinomas humanitarinių mokslų daktaras ir politologas.
Turėjau iš tremtinių šeimos kilusią rusų kalbos ir literatūros mokytoją, kuri pamokas vesdavo taip, jog klasėje stodavo mirtina tyla. Ji netaikė jokių ypatingų metodikų. Bet kūrinių analizę pateikdavo taip, kad susidomėję klausydavo visi – ir iš pirmo, ir iš paskutinio suolo.
Ypatingų mokytojų, manau turėjome visi. Nors sovietinėje mokykloje jiems nereikėjo nei mokytojo metodininko, nei mokytojo eksperto kvalifikacijos. Mokiniai atskirdavo, kuris tikras, kuris tik apytikris mokytojas.
Šiandien mokyklose gausu ir vyresniųjų mokytojų, ir metodininkų, ir ekspertų. Bet pasitaiko atvejų, kai labai gerai į savo dalyką įsigilinęs ekspertas neišmoko vaikų, nes jis – per daug akademiškas, per daug susikoncentravęs į pačias žinias, bet ne į jų perteikimą.
Yra ir aukštųjų mokyklų profesorių, kurie skaito paskaitas tarsi ne studentams, o sau murmėdami po nosimi. Galbūt jie talentingi mokslų daktarai, bet neturi pedagogo talento.
Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje mokyklose dirbdavo daug tik pedagogines mokyklas baigusių mokytojų. Bet jie puikiai išmokydavo vaikus savo dėstomo dalyko.
Mokytojo profesija unikali tuo, kad mokytojas ne tik privalo turėti žinių, bet ir privalo mokėti jomis dalintis. Dalintis taip, kad mokinys tą gėrį priimtų su džiaugsmu ir susidomėjimu.
Kas pedagogui svarbiau? Keli tomai profesinių žinių ir negebėjimas jomis dalintis? Ar optimalus žinių kiekis, kurio pakanka mokiniams, ir talentas meistriškai jomis pasidalinti?
Sunku pasverti. Bet aišku viena: mokytojas turi būti šiek tiek kulinaras, kad žinias pateiktų skaniai, šiek tiek aktorius, kad jas ištransliuotų vaizdžiai, šiek tiek psichologas, kad jaustų, ko reikia vaikams.
O kas svarbiausia ministrui? Ministro stiprybė – jo kompetencija, gebėjimas spręsti valstybės problemas, rūpintis visais savo tautos žmonėmis. Deja, dar neretai ministrų stiprybė – tik tvirtas politinis užnugaris.