Naujausios
Pavasarį mūsų laukuose šoka gervės. Įspūdingą reginį kartais stebi pulkas stirnaičių.
Visai šalia gyvenantys gyvūnai pakoregavo mūsų šeimos gyvenimo būdą. Lapės išgaudė visas vištas. Supratome, jog negalime laikyti vištų. Stirnos nuėda vos sudygusių burokėlių lapus. Daugiau nesodinsime. Bet niekaip nekiltų mintis padaryti gyvūnėliams ką nors bloga.
Deja, dažną savaitgalį prie sodybos pokši šūviai. Rėkauja varovai. Prasidėjo medžioklės sezonas.
Vieną pavakarę išėjusi į savo sodybos kiemą nustėrau. Vaikštinėjo gal dešimt vyrų su šautuvais. Pamaniau, gal jau prasidėjo karas ar iš naujo atgimsta pokario klasių kova. Aplink namus bėgiojo medžiokliniai šunys. „Ten!“ – sušuko vienas tų vyrų, ir visas būrys pasileido pakalnėn per mūsų šeimos pievą. Atrodė lyg išbadėję žvėrys, besivaikantys savo aukos.
O auka, matyt, turėjo tapti kokia gražuolė stirnaitė. Po šalia namų esančius miškelius dažnai vaikštinėja jų bandos.
Neįsivaizduoju kaip į tokį gražų, nekaltą gyvūną būtų galima paleisti kulką? Gal todėl ir nemėgstu medžiotojų?
Jie patys giriasi, jog reguliuoja žvėrių populiaciją miškuose. O kai ateina svečių, giriasi pilnais šaldikliais žvėrienos. Taigi, miškas juos peni. Metų metais nereikia pirkti mėsos. Aprūpina ir suaugusių vaikų šeimas, ir giminaičius.
Savo pomėgį šie vyrai teisina sveiku gyvenimo būdu: galimybe ištisą dieną vaikščioti po mišką, kvėpuoti grynu oru, sportuoti. Bet vaikščioti po mišką galima ir be šautuvo. Tik, deja, šaldiklis tuomet bus tuščias arba prikimštas kokių vištos blauzdelių.
Medžioklei sukurta visa pramonė: specialūs patykojimo bokšteliai, šautuvai, termovizoriai, prožektoriai, žiūronai, speciali avalynė ir apranga. Vyrai pasiryžta išlaikyti net egzaminą, kad tik galėtų paleisti kulką į žvėrelį. Ir kiekvienąsyk galėtų mestelti frazę: „Medžioklė – brangus malonumas“. Taigi, suprask, ne kiekvienam... Tik turtuoliui.
Kaimo tylą dažnai sudrumsčia ne tik šūviai ir varovų riksmai. Kartais pasigirsta ir krūtinę gręžiantis pjūklų garsas. Be atodairos pjauna medžius. Pakelėse vietoj miško – plynės, o tolėliau – permatomas jaunuolynas. Atrodo, jog greitai nebus kur nuo godžių medžiotojų pasislėpti stirnai, nė kur nutūpti paukščiui.
Emocinga šio rašinio pradžia neturiu tikslo nuteikti visuomenę prieš medžiotojus. Kiekvienas likime prie savo požiūrio. Medžiotojai medžiojo ir medžios. Patirs malonumą ir reguliuos laukinių gyvūnų populiaciją.
Tik stebina kitas kraštutinumas – teisėtai ir neteisėtai sumedžioto gyvūno vertinimas. Pavyzdžiui, teisėtai sumedžiotas briedis tiesiog pasotina medžiotojų skrandžius. Valstybė nieko už jį neprašo. O antai šiomis dienomis Vainute neteisėtai nušautas briedis, kaip teigia žiniasklaida, medžiotojui kainuos dešimt tūkstančių eurų.
Prieš keletą metų nuskambėjo Panevėžio rajone nutikusi istorija apie vieno medžiotojo netyčia nušautą stumbrę. Žiniasklaida paskelbė, jog medžiotojui gresia 12 tūkstančių eurų bauda.
Bet istorija tuo nesibaigė. Netrukus pastebėtas pasimetęs mažas stumbriukas. Spėta, jog tai nušautos stumbrės palikuonis. Jis nuvežtas į stumbryną. Tačiau abejota, ar išgyvens. Mat, stumbriukai iki dvejų metų negali būti atskirti nuo motinos. Taip ir atsitiko. Stumbriukas neišgyveno. Tuomet pranašauta, jog neatsargiam medžiotojui baudos suma trigubės – sieks 36 tūkstančius eurų.
Reaguodamas į tokią neteisybę šių eilučių autorei paskambino pasipiktinęs skaitytojas. „Kaip dėl nugaišusio stumbriuko medžiotojui gali trigubėti bauda? Kas per nesąmonė? Juk ne medžiotojas nugaišino stumbriuką! Už trisdešimt šešis tūkstančius žmogus gali nusipirkti butą. Vienas šūvis medžiotoją gali suvaryti į bankrotą!“
Nežinau, ar skambinęs vyras pats yra medžiotojas. Išliejo pyktį ir padėjo ragelį. Galbūt neprisiminčiau jo skambučio. Tačiau pagalvojau, jog iš dalies šis skaitytojas – teisus.
Kai mažas vaikas praranda motiną, vargu ar kas nors jam priteistų tokią didelę sumą pinigų. O kai į Panevėžio rajono gyventojų kiemą atklydo stumbriukas, iš karto suklūstama. Ar tik jis nebus nušautos patelės jauniklis? Suskubta atlikti DNR tyrimą.
Taip, stumbras – retas, saugotinas gyvūnas. Taip, mažylį būtų sudėtinga išauginti be motinos, nes porą metų jis auga motinos priežiūroje. Bet medžiotojo kulka iš tiesų kliudė tik stumbrę. Kodėl medžiotojas turi atsakyti už tai, ko nenušovė?
Juk, kai koks nusikaltėlis nušauna žmogų, niekas jo papildomai neteisia už tai, kad našlaičiais paliko jo vaikus, nors jie vėliau ir išmirtų dėl bado arba nepriežiūros.
Neginu stumbrę su šernu supainiojusio medžiotojo. Neskaniai atrodo tos žudyti faunos susibėgančios ponų draugijos. Tik kalbu apie bausmės adekvatumą. Apie logišką netyčinio veiksmo suvokimą. Ir logišką žalos gamtai vertinimą.
Stebina ir kitas dalykas – pernelyg didelis naminių gyvūnų sureikšminimas, kartais vos nesudievinimas. Bet už jų nugalabijimą kad ir pačiais žiauriausiais būdais kažkodėl neskiriamos dešimtis tūkstančių siekiančios baudos. Ar jie gamtos dalis? Ar tik savo šeimininko,nuo kurio socialinės padėties priklauso ir gyvūno statusas, nuosavybė?
Antai nugaišo aktoriaus Mariaus Jampolskio šunelis. Kokia sensacija! Rašo spauda. Braška socialiniai tinklai. Kiek tų šunelių kasdien nugaišta – ir niekam nė motais. O čia, matote, Jampolskio šunelis!
Tokių plačių ir detalių aprašymų, nebuvo net kai mirė pačios ryškiausios teatro žvaigždės Vitas Tomkus, Regimantas Adomaitis, Vytautas Paukštė.
Neseniai ispanai šventė gyvūnų globėjo Šv. Antano dieną. Apimti euforijos į bažnyčią nešėsi savo šunis, kates ir kitokius gyvūnus. Kunigas juos palaimino. Mat, pasakojama, kad Šv. Antanas ne tik globojo, gydė visus gyvūnus, bet jiems dar pamokslavo.
Lietuviai temperamentu neprilygsta ispanams. Bet panašu, jog kai kurie seka Šv. Antano pavyzdžiu. Šunis ir kates įsileidžia į savo lovas. Vežioja juos prabangiais automobiliais, boginasi į svečius pas gimines, skraidinasi į užsienio kurortus arba palieka specialiuose gyvūnų viešbučiuose, už kiekvieną ten praleistą dieną paklodami solidžius pinigus. Perka brangų „košerinį„maistą. Netgi plotkelėmis per Kūčias su savo gyvūnais lyg su artimiausiais žmonėmis dalijasi. Tik dar neteko girdėti, kad savo gyvūnams pamokslautų.
Kai kurie turtingų šeimininkų šuniukai ir kačiukai gyvena geriau negu skurstančių, nedarbo kamuojamų arba asocialių šeimų vaikai.
Mylėti gyvūnus – ne nuodėmė. Mūsų pareiga savo augintinius pašerti, pasirūpinti, kai suserga, tik gal nereikėtų tiek persistengti su meile, kad kartais šalia esantis žmogus atrodo mažiau svarbus ir reikšmingas už kokį geros veislės šunį.
Kodėl taip puolame nuo vieno kraštutinumo prie kito? Nejaugi mes taip ir neišmoksime išmintingo sugyvenimo su gamta, adekvataus gyvūno, medžio ir žmogaus vertinimo, pamatuotos meilės ir pagarbos kiekvienam gyvam sutvėrimui, bet pirmiausia, žinoma, žmogui.