Kai vietoje smegenų – kepenų paštetas...

Išėjo 2022-ieji, į istorijos archyvus išsinešdami gyventojų laimes ir nuoskaudas, valdžios struktūrų tarpusavio pasistumdymus, išaugintus net iki diplomatinių skandalų. Kas manėte, kad bus kitaip, kuomet į Lietuvos Užsienio reikalų ministro krėslą sėdo garsios giminės palikuonis Gabrielius Landsbergis?

Paskutiniąsias senųjų metų dienas apkartino respublikos diplomatijos tėvas, kurio eilinis „pasišpilkavimas“ su Prezidentu Gitanu Nausėda dėl Vokietijos karių brigados dislokavimo peripetijų sukėlė tarptautinį šaršalą. Labai retai valstybėse reziduojantys užsienio šalių diplomatai viešai reaguoja į vidines tarpinstitucines pjautynes. Tačiau Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas pareiškė, kad kalbos apie Berlyno atsitraukimą nuo savo įsipareigojimų dėl brigados yra įžeidžiančios.

Akimirksniu, visai netyčia šmėkštelėjo mintis, kad Užsienio reikalų ministras Gabrielius keičiasi krėslais su Krašto apsaugos ministru Arvydu, o iš gilios užmaršties paviršiun prasikapstė posakis: „Reikia vieno šlubo vokiečio...“ Gal tuomet Lietuvoje stotų tvarka.

O jei rimtai, pagalvokime, ar politikų sukeltas tarpinstitucinis triukšmelis dėl vokiečių brigados rezidavimo Lietuvoje nėra vienas iš supanašėjimo su Rusijos vadeivomis atvejų, kuomet kalbama vidaus auditorijai? Tik ministras Gabrielius, regis, nesitikėjo tokio tarptautinio rezonanso, todėl metų pabaigoje šis politikas trumpam dingo iš viešosios erdvės. Panašiai nuo viešų pašnekėjimų jis buvo „nusišalinęs“ ir po konflikto su Kinija.

Nesurandu paaiškinimų, kodėl savivaldos rinkimų išvakarėse partijos lyderis, nuo kurio suformuotos Vyriausybės priklauso infrastruktūros paruošimas užsienio brigadų priėmimui Lietuvoje, pats negeba perskaityti pasirašytų tarpvalstybinių sutarčių ir prašo prezidentinio komentaro. Priminsiu, kad tūlas Putleris irgi reitingus koreguoja savo imperijai nevalingai aiškindamas...neva tebekovoja su Stepanu Bandera bei jo palikuonimis.

Gal ir būtų galima pakęsti neprognozuojamus vietinių populistų postringavimus, jei nežeistų jų požiūris į piliečius. Suprantu, diktatoriai kaimynystėje savo žmones „glušina“ dešimtmečiais, atimdami laisvą žodį, mintį ar veiksmą. Tačiau, kas nutiko broliams ir sesėms lietuviams, kad įvykiai vertinami pagal vieną, valstybinę nuomonę? Išgirstame, kad mūsų vis neatskuba ginti vokiečių brigada ir nebandome domėtis, kodėl taip atsitiko, ar dera strategijas viešinti. Gal valdžios atstovus ir rinkėjus kempinligė apstojo?

Paskaičiuokime bent matematiškai: kovojančios Ukrainos plotas 603 628 kvadratiniai kilometrai. Tai didžiausia valstybė Europoje, tačiau jos beveik 80 proc.energetinės infrastruktūros sumaitojo ruselių leidžiamos raketos ir bepiločiai dronai. Lietuvos teritorija – 10 kartų mažesnė. Tai kam žmones mulkinti neįkainojamomis būsimų brigadų reikšmėmis. Juolab, kad tos užsieninės brigados Lietuvai daug naudingesnės viešai nedeklaruotinose dislokacijos vietose. Prieš reikalaujant nurodyti, kur, kada ir kiek įvairiausių brigadų rasis, ministrui Gabrieliui ir Co vertėtų prisiminti amerikiečių karinės bazės Perl Harbore likimą arba atkreipti dėmesį į pastarųjų dienų super naujieną. Makijevkoje įsikūrusią Rusijos samdinių „brigadą“, kurioje buvo apie 600 mobilizuotųjų, ukrainiečiai raketos smūgiu beveik visus į maišus supakavo.

Jeigu būčiau juodojo humoro mėgėja, įtarčiau, kad pats skandalingiausias ir nepopuliariausias Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis tuos į Lietuvą vis neatvykstančius sutartinius karius mėgina paaukoti priešui, neakivaizdžiai nurodydamas, kur jau diplomatinį šaršalą sukėlusi vokiečių brigada bus dislokuota.

Metas pradėti savos kariuomenės bei savanoriškų pajėgų telkimą. Teisybės vardan, būtina pasakyti, kad šiokie tokie rezervo inventorizavimo veiksmai prasidėjo. Iš užmaršties keliamos net moterys, kažkada užsirašiusios į savanores.

Klausimų daug. Kur nacionalinės Tėvynės gynėjų brigados? Kur ryškiausios patriotizmo žvaigždės – didžiųjų politinių partijų vadų Gabrieliaus ar Ramūno pilnamečiai sūnūs? Ar jie jau tarnavo Lietuvos kariuomenėje?

Kodėl nesigirdi iš biudžeto penimų ekspertų, politologų ir kitų proto bokštų balsas pareigos Tėvynės gynimo klausimu?

Štai tokios mintys blaškosi 2023-ųjų pirmosiomis dienomis, klausantis kaimynystėse raminančiai gaudžiančio, tačiau neapsaugoto ir visiems priešams puikiai žinomo, Zoknių karinio aerodromo garsų. Tiesiog pastarieji patikimesni, nei bet kokios iš masinės informacijos priemonių sklindančios žinios.

Todėl gana pranašiškai Lietuvos gynybos doktrinų puoselėtojams skamba „Azovo“ pulko karių, besigydančių mūsų šalyje, palinkėjimas: „Kariuomenę reikia suvokti kaip pašaukimą, o ne darbą...“